Biržų krašto generolai (III)

Paskelbta: Antradienis, 27 Vasario 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Nebaigęs didelių mokslų, neturėjęs iki tol galimybės vadovauti daugiatūkstantiniams daliniams, vadovaudamasis vien Didžiojo karo fronte įgyta patirtimi ir įgimtais vado gebėjimais, šis dar trisdešimties metų nesulaukęs karininkas tapo išskirtine figūra tarp nepriklausomybės kovų laikotarpio vadų. Pasižymėjęs didele asmenine drąsa, mokėjimu uždegti kitus ir vesti juos į mūšį. Tai Biržų krašto sūnus, generolas Kazimieras Ladiga.

Tai viena garsiausių ir prieštaringų vertinimų nestokojusių nepriklausomybės kovų asmenybių. Būsimasis generolas leitenantas Kazimieras Ladiga (iki trečio dešimtmečio pasirašinėjęs Ladyga) gimė 1893 metų gruodžio 25 dieną Iškonių kaime. Jis buvo pirmagimis ūkininkų Stanislovo Ladygos ir Marijonos Ausiejūtės – Ladygienės šeimoje. Vėliau šeima susilaukia dar keturių vaikų. Ladygos gyveno pasiturimai, todėl visi vaikai buvo leidžiami į mokslus. Kazimieras Ladiga baigė Biržų keturklasę mokyklą ir 1909 metais Vilniuje įstoja į privačią tikrojo valstybės patarėjo M. Pavlovskio gimnaziją. Čia įsijungia į Vilniaus lietuvių moksleivių aušriniečių kuopos veiklą. Yra žinių, kad K. Ladiga priklausė ir abstinentų Baltojo Kryžiaus draugijai bei skrupulingai laikėsi visų jos taisyklių. Panašu, kad tuo metu K. Ladiga planavo savo tolesnį gyvenimą sieti su žemės ūkio mokslais. Apie tai jis užsimena susirašinėjime su mokslo draugais, šeimos archyve išliko 1913 metais Kazimierui atsiųstos priėmimo taisyklės į Kijevo politechnikos institutą, kuriame buvo ir Žemės ūkio fakultetas.
Ką tik baigęs septintą gimnazijos klasę, 1914 metų vasarą K. Ladiga atostogauja tėviškėje. Čia jį užklumpa prasidėjęs karas. Nors patrankos gaudžia dar toli nuo gimtinės, karas iš esmės keičia jaunuolio gyvenimą. Išvykęs į Vilnių, jis nebegrįžta į gimnaziją, o stoja į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Kursas dėl karo veiksmų sutrumpintas, ir K. Ladigai jau gruodžio 1 dieną suteikiamas praporščiko (jaunesniojo leitenanto) laipsnis. Tai žemiausias Rusijos kariuomenės karininko laipsnis. Po trumpų atostogų K. Ladiga išvyksta į paskyrimo vietą - 70 Riažsko pėstininkų pulką. Žinios apie K. Ladygos tarnybą rusų kariuomenėje nėra išsamios. Pažymima, kad visą karą praleido veikiančioje armijoje, buvo du kartus sužeistas, vieną kartą sunkiai. K. Ladiga tarnavo žvalgų daliniuose, buvo sumanus ir drąsus karininkas. Apie tai liudija gautų kovinių apdovanojimų gausa, tarp jų ir Georgijaus kryžius.
Greitai lietuvis kilo ir tarnybos laiptais. Literatūroje teigiama, kad tarnybą rusų kariuomenėje baigė būdamas kapitonu (Lietuvos kariuomenėje atitiko majoro laipsnį). Kone visą karą K. Ladiga praleido Daugpilio fronte 1915 metų vasarą po sunkaus sužeidimo gydosi Peterburgo karo ligoninėje, čia jį lanko gimnazistė iš Vabalninko Stefanija Paliulytė, vėliau tapsianti generolo žmona.
1918 metų vasarį, sužlugus Bresto deryboms, vokiečiai pradeda puolimą visu frontu. Užėmus Daugpilį, K. Ladiga patenka į nelaisvę. Vokietijoje jis laikomas karininkų karo belaisvių stovykloje. Čia antroje metų pusėje apsilankė Valstybės Tarybos atstovas prelatas Konstantinas Olšauskas. Vizito tikslas - kviesti savanorius į Lietuvos kariuomenę. K. Ladiga užsirašo pirmasis, dar kelios dešimtys karininkų paseka jo pavyzdžiu.
Į Lietuvą K. Ladiga grįžta po aštuonių nelaisvėje praleistų mėnesių. Trumpai pabuvęs Vilniuje, užsiregistravęs Krašto apsaugos komisijoje, jis grįžta į tėviškę.

Biržų apskrities apsaugoje

Biržų krašte dar šeimininkauja vokiečiai, bet akivaizdu, kad jau nebeilgai. Iš Rusijos grįžta karo pabėgėliai, buvę kareiviai ir karininkai, vietos inteligentai. Slapta nuo vokiečių buriamasi ir kalbama, kaip krašte kurti lietuvišką valdžią. Vėliau K. Ladiga rašys prisiminimuose: „Man gyvenant pas savo tėvus Biržų apskrityje, jau kaimo jaunimas ir vietos veikėjai nebedavė ramiai gyventi. Kaip prie karininko kreipės su įvairiais klausimais kaip greičiau parodyti konkretų savo veikimą.“
Lapkričio mėnesį išrenkamas Biržų parapijos komitetas, organas, vykdantis savivaldos funkcijas. Kiek vėliau šis komitetas perima visos Biržų apskrities komiteto funkcijas. Steigiama Biržų apskrities apsauga. Ginkluotos jėgos reikėjo palaikyti apskrityje tvarkai, be to, ginkluoti savisaugos būriai spartino vokiečių kariuomenės pasitraukimą. Komitetas pakvietė karininką K. Ladigą formuoti apskrities apsaugą. Apskrities apsaugos viršininko pareigas ėjo K. Ladiga, pavaduotoju tapo karininkas J. Atstupėnas, adjutantu - karininkas Mikas Gaidelis. Biržų apsaugos būrio vadu paskirtas karininkas Valerijonas Snarskis.

Kariuomenės gretose

Gruodžio pradžioje K. Ladyga jau minimas kuriamos Lietuvos kariuomenės gretose. Tuo metu tai buvo I pėstininkų pulkas, vadovaujamas pulkininko Jono Galvydžio - Bykausko. „Atvykusius tarnybon apicierius kapitoną Kazimierą Ladigą, paporučiką Kazimierą Kadžį, valdininką Kazimierą Čiukšį priimu pulko tarnybon ir skaitau tarnautojais kariuomenėje nuo 11 gruodžio š. m.“, - sakoma gruodžio 12 dienos įsakyme pulkui. Netrukus pulkas iš Vilniaus persikelia į Alytų. Atvykę lietuviai išvydo liūdną kareivinių vaizdą: apšnerkštos ir nuniokotos patalpos, išdaužyti langai. Tad K. Ladigai iš pradžių teko imtis kareivinių kuopimo, o paskui su kitais karininkais važinėti po parapijas ir agituoti savanorius. Agitacija buvo veiksminga – Naujųjų metų išvakarėse pulkas turėjo jau daugiau kaip 300 karių. Į kraštą slenka bolševikų kariuomenė, užimamas Vilnius. Tuo metu Alytuje kilo konfliktas pulko viduje. Karininkai surašo Apsaugos štabo viršininkui slaptą laišką, kuriame sakoma, jog pulko vadas „nesugeba organizuoti dabartiniame sunkiame laike pulko ir abelnai šiam momentui netinka, nes negali paimti iniciatyvos į savo rankas ir kitiems kliudo...“ Tarp pasirašiusių – ir K. Ladyga. Pulko vadas nušalino maištininką K. Ladigą nuo pareigų ir į jo vietą paskyrė karininką Julių Čapliką, tačiau šis irgi atsisakė vykdyti pulko vado įsakymą. Tuomet J. Galvydis-Bykauskas iškvietė abu į dvikovą. Vėliau K. Ladiga neigė gavęs tokį kvietimą, o J. Čaplikas pareiškė sutinkantis šaudytis, „jei tai nustatys Ministerija“.
Po minėto konflikto J. Galvydis-Bykauskas nebegalėjo likti pulke, susvyravo ir K. Ladigos pozicijos. Iš pareigų atleistas pulko vadas buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku, o K. Ladiga perkeltas į 2-ąjį pėstininkų pulką. Kurį laiką buvęs ypatingų pavedimų karininku prie krašto apsaugos ministro, kovo mėnesį K. Ladiga skiriamas I pulko vadu, o drauge ir Marijampolės, Alytaus, Seinų bei Kalvarijos apskričių įgulų viršininku. Bolševikų skverbimasis į krašto vidų tuo metu jau buvo sustabdytas. K. Ladiga pasinaudojo atokvėpiu ir sustiprino po pralaimėjimo bolševikams Alytuje nukraujavusį pulką – papildė jį naujais kovotojais bei artilerijos būriu. Gegužės mėnesį pulkas perkeliamas į Ukmergę, čia bolševikų fronte prasideda Panevėžio, Kupiškio ir Utenos puolimas.
Sėkmingas lietuvių puolimas privertė bolševikus trauktis visu frontu. Pasitraukus iš fronto saksų savanoriams, fronte prieš bolševikus liko tik lietuviška kariuomenė. Po trumpo atokvėpio rugpjūčio viduryje pradėta rengtis puolimui, I pulkas turėjo žygiuoti Zarasų kryptimi.
Rugpjūčio 25-ąją pulkas užėmė Zarasus. Kitą dieną ministras pirmininkas M. Sleževičius vyriausiajam kariuomenės vadui davė tokį nurodymą: „Šiuomi prašom pasiųsti karininkui Ladigai sekančią telefonogramą: „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vardu sveikinu Tamstą karžygiškai atvadavus Zarasus – paskutinį Lietuvos punktą ir baigiantį vyti priešą iš mūsų Tėvynės. Prašau išreikšti Laikinosios Vyriausybės padėką visiems Kareiviams ir Karininkams, drąsiai žengiantiems pirmyn.“ K. Ladiga apdovanojamas I ir II laipsnio kryžiumi „Už Tėvynę“ (Vyčio kryžiumi).

Kovos su bermontininkais

Frontas persikelia į Latviją, iki rugpjūčio pabaigos vyksta sunkūs mūšiai Daugpilio prieigose. Nors bolševikų fronte reikalai rugsėjo mėnesį stabilizavosi, vis didesnis pavojus bei provokacijos jaučiamos iš lenkų pusės. Dar prastesnė padėtis susiklostė Lietuvos vakaruose. Čia kraštą siaubė praktiškai nekontroliuojami vokiečių savanorių daliniai, susijungę su Bermonto - Avalovo vadovaujama rusų kariuomene. Užėmę Joniškį, Šiaulius, Kelmę, Tauragę, bermontininkai spalio mėnesį užima svarbų geležinkelio mazgą Radviliškį. 26 metų karininkas K. Ladiga skiriamas fronto prieš bermontininkus vadu, jam suteikiamas pulkininko - leitenanto laipsnis. Situacija buvo gana sudėtinga, beveik kritiška, tačiau Lietuvos vyriausybė, suvaržyta Antantės valstybių reikalavimo netrukdyti bermontininkų evakuacijos, niekaip negalėjo ryžtis kariniu smūgiu išspręsti šią problemą. O laikas spaudė. Jis veikė ne lietuvių naudai. K. Ladiga ėmėsi asmeninės atsakomybės, įsakė pulti bermontininkus; jie buvo išvaryti iš Radviliškio, lietuviams atiteko nemažas grobis. Tačiau įsikišo Antantės komisija ir teko atsitraukti į ankstesnes pozicijas. Vėliau K. Ladiga rašys, jog, savarankiškai pradėjęs Šiaulių operaciją, jis įsakė atjungti telefono ir telegrafo ryšį tarp jo štabo Baisiogaloje ir Kauno. Nors iš dokumentų dabar aišku, jog kariuomenės vadas generolas P. Liatukas gerai žinojo, kas dedasi fronte. Vėliau K. Ladiga gavo pylos ne už savarankiškai pradėtą Radviliškio puolimą, o už tai, kad šios operacijos netęsė, bandydamas paimti Šiaulius. Padedamas Antantės komisijos vadovo generolo Niselio, K. Ladiga išvengia kariuomenės teismo už įsakymo nevykdymą ir sugrąžinamas į fronto vado pareigas. Bermontininkai iš Lietuvos traukiasi, jų įkandin žengia mūsų kariuomenė. Gruodžio 16 dieną bermontininkų Lietuvoje nebeliko.
Po reorganizacijos kariuomenėje, nuo 1920 metų sausio, K. Ladiga vadovauja I pėstininkų divizijai. Jam vadovaujant, divizija malšino bolševikų agitatorių organizuotą kareivių maištą Panemunėje bei Linksmadvaryje. Liepos mėnesį divizija įžengia į raudonųjų užimtą Vilnių. Nors mieste dar šeimininkavo bolševikai, po Lietuvos ultimatumo rugpjūčio 26-ąją Raudonoji armija pasitraukė iš Vilniaus. Gana netikėtai rugpjūčio mėnesį K. Ladyga skiriamas krašto apsaugos ministro pirmuoju padėjėju - armijos vadu. Dvidešimt septintuosius metus įpusėjusiam karininkui tai – svaiginanti karjeros aukštuma ir kartu parodytas didžiulis pasitikėjimas. Deja, šį kartą sėkmė nusisuka nuo būsimojo generolo. Lenkų kare Lietuvos kariuomenė praranda Augustavą, Suvalkus ir Seinus. Tai buvo Vilniaus praradimo preliudija. Matyt, K. Ladigai koją pakišo pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis, strateginių sugebėjimų bei patirties didelio masto operacijose stoka, priešininko galios neįvertinimas.
Nors ir atleistas iš kariuomenės vado pareigų, K. Ladiga išliko kariuomenės elite. Jis vadovavo IV divizijai, studijavo karo mokslus užsienyje. 1922 metais jam suteiktas pulkininko laipsnis, buvo paskirtas Vyriausiojo štabo viršininku. 1925 metais suteiktas generolo leitenanto laipsnis, 1926-1927 metais vadovavo karo apygardoms. Nors pritarė ir buvo vienas iš 1926 metų perversmo organizatorių, tautininkų vyriausybei krikščionims demokratams simpatizuojantis K. Ladiga neįtiko. Politinės intrigos lėmė, kad gabus, dar 34 metų nesulaukęs generolas buvo išgrūstas į atsargą.
Kas be ko, K. Ladiga nebuvo ramaus ir malonaus būdo žmogus - stigo jam ir kuklumo, ir savikritikos. Staigus kilimas tarnyboje, pergalės fronte jį išpaikino, napoleoniškos ambicijos ėmė trukdyti tiek bendradarbiams, tiek viršininkams. Be to, generolas nenusišalino nuo politikavimo, o tai nė vienam karininkui neišėjo į naudą. K. Ladiga čia ne išimtis.

Vėl gimtajame krašte

Patrauktas iš kariuomenės, generolas grįžo prie to, apie ką galvojo, prieš pasirinkdamas kario kelią - prie žemės. Jis su šeima 1927 metais apsigyvena Gulbinėnų dvare, imasi ūkininkauti. K. Ladiga vedė 1920 metais dar nuo Peterburgo laikų pažįstamą Stefaniją Paliulytę. Stefanijos Paliulytės - Ladigienės gyvenimas vertas atskiro pasakojimo. Išsilavinusi, tobulinusis Šveicarijoje, Čekoslovakijoje, studijavusi filosofiją, pedagogiką, psichologiją, sociologiją moteris buvo ryški asmenybė to meto visuomenėje. Ji redagavo pirmuosius laikraščio „Moteris“ numerius, dvejus metus redagavo žurnalą „Naujoji vaidilutė“, 1926 metais buvo išrinkta į Seimą. Vėliau persikėlė į Biržų apskrities Gulbinėnų dvarą, kur buvęs generolas buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Stefanija taip pat padėjo ūkininkauti, aktyviai dalyvavo švietimo akcijose, rašė straipsnius mergaičių saviauklos ir moterų klausimais, rengė pedagoginius kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, rūpinosi vaikais.
Šeima susilaukė šešių vaikų. Ūkininkauti Ladigoms nesiseka taip, kaip norėjosi, tačiau tolimas Šiaurės Lietuvos užkampis keičia savo veidą. Melioruojami ir kultūrinami laukai, perkami gerų veislių galvijai ir žirgai, įsigyjamas švediškas modernus malūnas, įsteigiamas paštas, parduotuvė, tvarkomi keliai.
Viskas baigiasi 1940 metų rugpjūčio 12 dieną. Generolas K. Ladiga suimamas. Trumpai laikytas Biržų saugume, išvežamas į Panevėžio kalėjimą. Prasidėjus karui, išvežamas į Sol Ilecko NKVD kalėjimą Rusijoje, kur 1941 metų gruodžio 19 dieną sušaudomas.
Stefanija, likusi našle su šešiais vaikais, buvo priglobusi žydų mergaitę Ireną Veisaitę, kuri vėliau tapo garsia teatrale, visuomenės veikėja.
Po karo represuojama šeima: žmona Stefanija uždaroma į lagerį, sūnūs Algis ir Benediktas ištremiami, Marija ir Joana nuo trėmimo priverstos slapstytis Lietuvoje pas motinos seseris. Irena Ladigaitė atsidūrė JAV, Pranas Linas Ladiga po klajonių gyveno Lenkijoje. Visi kartu broliai ir seserys po ilgo laiko susitiko tik 1993-iųjų vasarą Gulbinėnuose.

Antanas Vaičeliūnas
2017-07-04

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt