Nemunėlio Radviliškio krašto savanorių atminimas

Paskelbta: Pirmadienis, 16 Balandis 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

Gamta sekmadienį nepašykštėjo saulės ir vaiskaus rudeniško oro. Rudeninių lapų auksu papuošta, šūvių salvių ir maldos žodžių palydėta, Nemunėlio Radviliškyje atidengta atminimo lenta šiauriausio Lietuvos valsčiaus savanoriams, išėjusiems kautis už tėvynę 1919- 1922 metų Nepriklausomybės karuose.

Šventė prasidėjo Mišiomis Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Čia susirinkusiems kraštiečiams ir svečiams šv. Mišias aukojo kunigas Ernestas Želvys. Nors jos buvo skirtos savanorių atminimo lentos atidengimo iškilmėms, tačiau jauno dvasininko pamoksle nuskambėjo nuoširdus ir gilus susirūpinimas mūsų dvasios sveikata, kartėlis dėl žodžių ir darbų skirtybės, apmaudas dėl bendruomeniškumo ir šiltesnių žmonių santykių nebuvimo. „Norėčiau pradėti nuo šios dienos iškilmingumo, jos esmės ir prasmės. Esu labai tiesmukas, atviras, todėl iš anksto įspėju, kad kalbėsiu labai atvirai. Ir jeigu jums nepatiks, tai yra jūsų mąstymo problema. Taigi, patriotizmas. Mums internetas ir knygos pristato visokių aiškinimų ir sąvokų, bet viskas eina per mus pačius. Kiekvieno pareiga prisidėti prie šio žodžio kilnumo ir prasmės išaukštinimo, nes šis žodis šiandien yra labai nuvalkiotas. Patriotais vadiname nebe tik krepšininkus ar futbolininkus - ir pusplikėmis krūtinėmis išbėgusias į grožio konkursus neva už Lietuvą irgi vadiname patriotėmis.
Čia nėra patriotizmas. Šis žodis atimtas iš žmonių, kurie jo yra verti. Ir tie žmonės surašyti lentose, jie atidavė savo gyvenimą už laisvę, už nepriklausomą Lietuvą, juos reikia rašyti iš didžiosios raidės. Mes gyvename savo laike ir turime žiūrėti, ką galime padaryti ir kaip prisidėti, kad šis žodis atgautų pirmykštę prasmę. Prakeiktas tas liberalizmas, kuris atėjo į mūsų gyvenimą ir sukėlė didelę suirutę. Jis atitraukė žmogų nuo kito žmogaus, nuo dėmesio kitam žmogui. Skundžiasi mokytojai, kad negauna gerų atlyginimų, mes skundžiamės, kad mūsų valdžia šiokia ir tokia ir anokia. Bet tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų - kiek aš, kaip žmogus, padarau, kad būčiau stiprus, kad mano bendruomenė, kurioje gyvenu, būtų stipri ir mano šalis pasaulyje būtų stipri. Mes ir pasaulis esame tobulas Dievo kūrinys, tačiau mūsų troškimai neretai prasilenkia su Dievu - dievui nebeleidžiama tam tikrose vietose jaustis Dievu, nes mes esame dievai.
Šiandien turbūt yra naujai suvokiama patriotizmo prasmė ir jo atėjimas į mūsų gyvenimą. Ir kol neužkirsime kelio savo ir bendruomenės egoizmui, tol nieko neturėsime. Galime skelbtis visam pasauliui, kad esame Marijos žemė ar šalis, tai nieko nelemia, nes nėra tikro, o ne deklaruoto tikėjimo. Tokio, koks yra, pavyzdžiui, Portugalijoje.
Tikrai yra didžiulis pyktis, kai, likus vos trims dienoms iki šio renginio, kažkas kažkur lyg tarp kitko užsimena, kad Nemunėlio Radviliškyje bus atidengta lenta Lietuvos patriotams. Kokioje visuomenėje mes gyvename? Tai kam aš reikalingas esu, kam mes, dvasininkai, esame reikalingi? Kad tą lentą pašventintume? Atsistokite ir šventinkite patys. Ar Nemunėlio Radviliškyje yra bendruomenė? Mokykla gyvena savo gyvenimą, reformatų bažnyčia savo, katalikų bažnyčia savo, kultūros namai – savo gyvenimus. Vakar kultūros namai šventė savo šešiasdešimtmetį, mes nebuvome pakviesti. Man atsakytų, kad galėjau atvažiuoti ir pasveikinti. Taip, galėjau. Bet kaip aš turiu jaustis? Aš nesu koks nors prašalaitis, aš esu dvasininkas. Kur yra šios bendruomenės pirmininkas? Stiprus žmogus, kuris vadovautų šiai mirštančiai bendruomenei? Visi kalba, kad Nemunėlio Radviliškis yra pats šalčiausias kraštas. Dvasine prasme. Kodėl taip yra? Todėl, kad nemylite savęs, nemylite ir savo šeimos bei bendruomenės. Aš jaunas kunigas, čia tik ketveri metai, bet man baisu, kad aš išvažiuosiu ir neturėsiu jokių gerų atsiminimų apie Nemunėlio Radviliškio kraštą. Bus atmintyje tik pavieniai žmonės, tos septynios močiutės, kurios į bažnyčią ateina sekmadieniais garbinti Dievo, šluoja, grėbia ir tvarko aplinką. Bus seniūnas Giedrius, iš kurio, reikalui esant, visada sulauksi pagalbos. O kur visi kiti? Juk ne lavonai esame.
Dieve, duok mums tiek išminties, kad pradėtume ir atmestume visus blogus įpročius, kuriais gyvename, ir kad galėtume iš tikrųjų įgyti tą patrioto vardą, šios bendruomenės vardą, ir būtume tais žmonėmis, kuriais Dievas norėtų matyti“, - emocingai kalbėjo kunigas E. Želvys.
Savanorių atminimo lenta iškilo nedideliame skverelyje prie gatvės, bažnyčios ir autobusų stotelės. Čia jau stovi didelis medinis kryžius, pastatytas šio krašto tremtinių ir politinių kalinių atminimui. Jo papėdėje glaudžiasi juodo granito lenta, liudijanti, kad į karą savanoriais iš Nemunėlio Radviliškio išėjo Kostas Gavėnas, Augustas Pipynė, Jonas Pipynė, Bernardas Sakalauskas, Petras Žemaitis.
Trys šio krašto vyrai už narsą kovos lauke apdovanoti Vyčio kryžiumi. Tolimais 1919 metais jis vadintas kryžiumi „Už Tėvynę“ ir buvo aukščiausias valstybės apdovanojimas. Juozas Lanskoronskis, Pranas Pučekas ir Jonas Taura yra šio kryžiaus kavalieriai.
Atminimo lentos atidengimo minėjimas prasidėjo Lietuvos Respublikos himnu. Renginyje dalyvavo Seimo nariai Viktoras Rinkevičius bei Audrys Šimas, Biržų savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas ir vicemerė Irutė Varzienė, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Vidas Zabiela, savanoriai, šauliai, apylinkės žmonės. Dainomis linksmino Zitos Bėliakienės vadovaujamos kapelos „Santaka“ dainininkai ir muzikantai.
Renginį vedusi Nemunėlio Radviliškio kultūrinių renginių organizatorė kultūros namų direktorė Dalia Matusevičienė sakė, kad šioje akcijoje labai prisireikė santalkos suvienyti įvairių pažiūrų žmones.
Atminimo lentą atidengė Biržų savivaldybės meras V. Valkiūnas bei Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas Giedrius Kubilius.
Dievo žodžiu ir švęstu vandeniu paminklą palaimino bei pašventino dvasininkai - evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl bei katalikų kunigas vikaras E. Želvys. „Tegul šis paminklas primena, kad tiesa, laisvė, meilė, viltis yra duoti mums Dievo ir yra mūsų tvirto apsisprendimo bei pasirinkimo dalis. Reikia tvirtybės, drąsos ir ryžto atstovėti tiesą ir gyventi ja“, - sakė S. Veinzierl.
„Mano vienintelis troškimas ir noras yra, kad mes išmoktume mylėti žmones ne tada, kai jų vardus užrašome lentoje, o dabar“, - pridūrė kunigas E. Želvys.
„Vilniuje dėl vieno paminklo Lukiškių aikštėje politikai niekaip nesusitaria, ginčijasi, o Biržų rajone šiandien atidengiame jau ketvirtą. Be ginčų ir barnių. Noriu ta proga prisiminti ir padėkoti šios iniciatyvos autoriui Viliui Kavaliauskui, kurio dėka savanorių kūrėjų atminimo įamžinimas prasidėjo visoje Lietuvoje“, - kalbėjo Seimo narys V. Rinkevičius. Politikas kvietė radviliškiečius nepraeiti pro šalį, sustoti, nes tai yra mūsų valstybingumo simboliai.
Apie prievolę ginti laisvę ir nepriklausomybę taikiomis, diplomatinėmis priemonėmis kalbėjo Seimo narys A. Šimas.
Meras V. Valkiūnas vadino žurnalisto V. Kavaliausko veiklą įamžinant savanorių atminimą tokiu pat žygiu, kokį atliko savanoriai prieš šimtą metų. Rajono vadovas atsiprašė dvasininkų, kad pastarieji nebuvo pakviesti į Nemunėlio Radviliškio kultūros namų jubiliejaus renginį.
„Atminimo lenta pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, kaip knyga ar žmogus. Koks bus jos likimas - ar ji bus telkianti, kviečianti, ar jinai bus primiršta - priklauso tik nuo mūsų“, - sakė vicemerė I. Varzienė.
Nuskambėjo Biržų savanorių kuopos šūvių salvės už Lietuvą, už žuvusius savanorius ir Lietuvos gynėjus, už Lietuvos ir Nemunėlio Radviliškio žmones. Paminklinė lenta sužibo atminimo žvakučių švieselėmis.
Minėjimas atitiko karčius kunigo žodžius apie meilę žmogui ir patriotizmą. Tvarkingas buvo renginys, tik dvasios nebuvo. Buvo pareiga, prievolė, nuovargis ir ambicija. Prie atminimo lentos nebuvo nė vieno rudeninės gėlės žiedelio, tautinių spalvų juostelės ar simbolio, o ir lietuviško lino rankšluosčio drobulės paminklo uždangalui pritrūko. Tarsi pagerbėme ne krašto žmonių, o kažkokio bevardžio bedvasio daikto atminimą.

Juozas Lanskoronskis

Turbūt neatsitiktinai Vyčio kryžiaus kavalierių sąraše atminimo lentoje šio žmogaus pavardė įrašyta pirmuoju numeriu. Karininkas, lietuviško karo mokslų ir istorijos žurnalo „Mūsų žinynas“ redaktorius, knygų autorius, diplomatas J. Lanskoronskis gimė 1893 metų sausio mėnesį Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Žąsiškio vienkiemyje. Baigęs Rygos klasikinę gimnaziją, nuo 1911 metų mokėsi Peterburgo istorijos - filologijos institute, mokytojavo.
Prasidėjus Didžiajam karui, pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę. 1916 metais baigė Petrogrado karo mokyklą. 1917-1918 metais prisidėjo prie Rusijos kariuomenės lietuvių karinių dalinių organizavimo.
Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo visuose Nepriklausomybės kovų frontuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Pasižymėjo kaip gabus štabo karininkas, rengė Giedraičių mūšio operacinį planą.
Pasibaigus karui, kapitonas J. Lanskoronskis 1922 metais baigė aukštuosius karininkų kursus ir buvo I laidos absolventas. Mokslus tęsė užsienyje. 1922-1923 metais studijavo Saint-Cyro (Prancūzija) aukštojoje karo mokykloje, 1926 – 1929 metais – Generalinio štabo akademijoje Belgijoje.
Dar 1923 metais tapo majoru, 1925 metais suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Po mokslų Lietuvos kariuomenėje ėjo įvairias aukštas pareigas. 1929 metais tapo Generalinio štabo pulkininku. Nuo 1930 metų buvo 6-ojo Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulko vadu ir Klaipėdos įgulos viršininku.
1937 metais pulkininkas J. Lanskoronskis skiriamas į diplomatinę tarnybą. Jis siunčiamas Lietuvos karinio atašė pareigoms į Prancūziją ir Belgiją. Okupavus Lietuvą sovietams, daugiau į tėvynę nesugrįžo. Po Antrojo pasaulinio karo toliau aktyviai dirbo Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje veikloje, dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje. Mirė 1980 metų rugpjūčio 3-iąją Belgijoje.
Amžininkai J. Lanskoronskį prisimena kaip malonų ir šiltą žmogų. Diplomato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, nacių ir bolševikų koncentracijos stovyklų kankinio Petro Klimo sūnus Petras Klimas atsiminimuose rašė, kad po karo Prancūzijoje, Grase miestelyje, J. Lanskoronskis nusipirko vilą ir pavadino ją „Biržai“. Toks namo pavadinimas prigijo tarp išeivių.
Gyvendamas Paryžiuje, J. Lanskoronskis buvo aktyvus lietuvių kultūrinės veiklos dalyvis. Jo dėka 1966 metais Paryžiaus lietuvių bendruomenei buvo pristatytas Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“, surengtas susitikimas su režisieriumi. O tai, kad jis ėmėsi minėto priėmimo organizatoriaus vaidmens, nebuvo atsitiktinumas. Pulkininkas nuo 1919-ųjų gerai pažinojo Vytauto tėvą, kartu kovojo su bolševikais, vėliau kartu dirbo Generaliniame štabe, ne sykį lankėsi Žalakevičių šeimoje, dalyvavo Vytauto tėvo laidotuvėse.
Už savo karinę ir diplomatinę veiklą J. Lanskoronskis buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiaus ordinais, Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Latvijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Estijos, Prancūzijos, Švedijos, Vengrijos apdovanojimais.


Antanas Vaičeliūnas
2017-10-17

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt