Pirmasis savanoris, Gedimino pilyje iškėlęs Lietuvos vėliavą

Paskelbta: Pirmadienis, 16 Balandis 2018

Biržiečiai, kūrę Lietuvos valstybę

 

„Štai audra pakyla visa tauta ir per porą savaičių pulkai buvo užpildyti savanoriais – pirmas, antras pulkas, serija naujų pulkų pradėta kurti vietoje pagal įsakymą vyriausybės. <…>Palengva išsivystė (bet ne kareivinėse sėdint ramiai) kautynių lauke tie batalionai, tie branduoliai į pulkus. Užsigrūdino, pasidarė visa armija. Ji Lietuvai ir atnešė nepriklausomybę“, - sakė pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, diplomatas, pulkininkas Kazys Škirpa.

Pirmoji Lietuvos vyriausybė, sudaryta 1918 metų lapkričio 11 dieną, savo gretose neturėjo krašto apsaugos ministro. Jo pareigas ėjo ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras. Valstybės taryboje vyravo nuomonė, kad būsimoji Lietuvos valstybė bus neutrali, niekas jos nepuls, vidaus tvarkai palaikyti ir sienoms saugoti pakaks stiprių milicijos pajėgų ir krašte kol kas esančios vokiečių kariuomenės. Jie vylėsi, kad vokiečių kariuomenė pajėgs laikinai užtikrinti šalies apsaugą, o per tą laiką Lietuvos vyriausybė sugebės organizuoti savo ginkluotąsias pajėgas. Todėl vyriausybės deklaracijoje, kurią A. Voldemaras išdėstė Valstybės tarybos plenume, sakoma: „Karų mes su niekuo nevedam ir nei vienas iš mūsų kaimynų - vokiečių, lenkų, rusų ar latvių - neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams saugoti mums ir nereiks.“ Toks požiūris nesiderino su lietuvių karininkų, tarnavusių Rusijos imperijos kariuomenėje, suformuota Lietuvos kariuomenės atkūrimo doktrina. Dar 1917 metais gegužės 25-29 dienomis Petrograde vyko rusų armijos lietuvių karininkų suvažiavimas. Norėta kurti lietuvišką diviziją, kuri organizuotai paržygiuotų į tėvynę ir jai tarnautų. Deja, bolševikų perversmas privertė šiuos dalinius išsiskirstyti, dalis karių žuvo ar buvo paimta į Raudonąją armiją. Vokietija nei savo pažadų perduoti Lietuvos administravimą patiems lietuviams, nei Kompjeno paliaubų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neišvesti kariuomenės iš Lietuvos bei kitų okupuotų kraštų, kol tų šalių vyriausybės pajėgs perimti valdžios funkcijas, vykdyti nepajėgė, tad savo kariuomenę iš Lietuvos ėmė atitraukti iš karto. Įkandin atsitraukiančių vokiečių slinko bolševikai.
Pasirašius Bresto taiką, iš Rusijos pradėjo grįžti pabėgėliai, kuriais rūpintis buvo sudaryta speciali komisija - jai vadovavo A. Stulginskis. Komisijoje belaisvių grąžinimu rūpinęsis karininkas J. Kubilius slapta pradėjo registruoti karius, sutinkančius tarnauti būsimoje Lietuvos kariuomenėje. Į karininkų registracijos knygą pirmasis buvo įrašytas karininkas Kazys Škirpa. Didelių gabumų, aukšto išsilavinimo ir nevienareikšmiai vertinamas žmogus likimo ne kartą buvo blokštas į reikšmingiausių Lietuvai įvykių sūkurį.

Pirmasis savanoris

Kazys Škirpa gimė 1895 metų vasario 18 dieną Biržų apskrities Saločių valsčiaus Namajūnų kaime. 1915 metais baigęs Mintaujos gimnaziją, toliau studijavo Komercijos institute Petrograde. Prasidėjus karui, 1916 metais buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Peterhofo praporščikų mokyklą, tarnavo 37-ajame Sibiro šaulių atsargos pulke Omske jaunesniuoju karininku. Aktyviai veikė, organizuodamas lietuviškus karinius dalinius. 1918 metų kovą jis atvyko į Vilnių, Lietuvos Tarybos vadovus skatino neatidėliojant organizuoti Lietuvos kariuomenę. Balandžio 25 dieną jis įteikia Lietuvos Tarybos prezidiumui memorandumą „Lietuvos kariuomenės klausimu“. Jame siūloma kariuomenę kurti iš savanorių, o tam darbui prie Tarybos neatidėliojant sudaryti specialią komisija.
Nors, K. Škirpos žodžiais tariant, „memorandumas paskendo Tarybos slėptų raštų bylose be rezultatų“, savanorių registracija buvo pradėta. Štai kaip jis pasakoja tapęs pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanoriu: „Taryboje buvo užvesta registracija valstybės inteligentinių pajėgų. Buvo užmiršta tarp ko kito skyrius apie kariuomenę, bet aš tada Taryboje dirbau mažą darbelį ir inicijavau, kad būtų ir kariškas skyrius. Kadangi buvo užvesta, tai pirmas ir įsirašiau į šitą karišką skyrių.“

„Gedimino pily vėliavą iškelsiu…“

Kai 1918 metų lapkričio 23 dienos įsakymu Nr. 1 buvo įsteigta Lietuvos kariuomenė, K. Škirpa įsijungė į Lietuvos kariuomenės kūrimo darbą. 1918 metų gruodžio 23 paskiriamas Vilniaus komendanto Liudo Giros pavaduotoju, o šiam susirgus faktiškai ėjo komendanto pareigas, kūrė komendantūros batalioną iš Vilniaus savanorių. Šiose pareigose jam buvo lemta atlikti istorinę misiją - Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškelti Lietuvos vėliavą. Naujųjų 1919 metų naktį traukdamiesi iš Vilniaus, vokiečiai nuo Gedimino pilies bokšto nuėmė kelerius metus ten plevėsavusią savo karinę vėliavą. Tai pastebėjęs, Vilniaus karo komendanto pareigas einantis K. Škirpa nusprendė bokšte iškelti lietuviškąją trispalvę.
Komendantūros adjutantas P. Gužas pasirūpino vėliava, o pats K. Škirpa iš komendantūros savanorių sudarė garbės sargybą. „Kai vėliava pradėjo kilti aukštyn, karininkai bokšte iš revolverių, o mes apačioje iš šautuvų iššovėme po tris salves <…>. Paskui visi sušukome „Valio! Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuva!“ Iš bokšto nulipę karininkai ir kareiviai pasibučiavo, karininkas K. Škirpa pasakė trumpą kalbą. Jis pažymėjo, kad šiandien atlikome įstorinį žygį. Po ilgų vergovės metų šiandien pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškeliame lietuvišką vėliavą“, - rašė atsiminimuose šio įvykio dalyvis savanoris Stasys Butkus.
Lietuvos vyriausybei ir savanoriams pasitraukus į Kauną, vėliava dar kurį laiką plevėsavo Gedimino kalne. Pasak amžininkų, „sausio 6 dieną, rusų bolševikai, paėmę Vilnių, sudraskė ją, palikę tik raudoną spalvą“. Vėliavos bokšte dar ne kartą keitėsi, ir tik 1988 metais vėl iškilo ta, kokią kadaise iškėlė mūsų kariai.
Kaune K. Škirpa laikinai eina Kauno komendanto pavaduotojo pareigas, o kovo 2 dieną gauna įsakymą suformuoti atskirą batalioną, kuris vėliau buvo pavadintas Atskiruoju Vilniaus batalionu.
Šis K. Škirpos vadovaujamas dalinys nuėjo visą Nepriklausomybės kovų kelią - kovėsi su rusų kariuomene Žiežmarių - Žąslių ruože, vijo bolševikus iš Zarasų. 1919 metų rudenį išvyko į bermontininkų frontą ir dalyvavo Šiaulių operacijoje. Lapkričio 25 dieną Atskirasis Vilniaus batalionas pertvarkomas į 5 LDK Kęstučio pėstininkų pulką, K. Škirpa skiriamas jo vadu.
1920 metais pulkas bazavosi Suvalkijoje, dengdamas ruožą nuo Vištyčio iki Druskininkų sunkiose kautynėse su lenkais.

Taikos ir mokslų metai

Išrinktas kaip Valstiečių liaudininkų partijos atstovas į Steigiamąjį Seimą, K. Škirpa atvyksta tiesiai iš fronto 1920 pavasarį. Atstovauja ir dirba Krašto apsaugos komisijose. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, daug jaunų karininkų siunčiama mokytis į užsienį. Į tą būrį pateko ir majoras K. Škirpa. 1921 metais jis pasitraukia iš Seimo ir susikoncentruoja į karo mokslus. Metus studijavo Šveicarijoje, Ciuricho aukštosios technikos mokyklos Kariniame fakultete, lankė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, o vėliau studijuoja Belgijos karo akademijoje Briuselyje. 1925 metais baigia akademiją ir skiriamas Vyriausiojo kariuomenės štabo II skyriaus viršininku. Tuo pat metu dėsto Karo mokykloje ir yra Aukštųjų karininkų kursų lektorius.
1926 metais kairiosios partijos laimi rinkimus, ir ką tik gavęs generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnį K. Škirpa skiriamas Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. Tuo metu tai buvo aukščiausias postas kariuomenėje. Jaunas karininkas energingai imasi darbo: parengia Lietuvos kariuomenės skubios mobilizacijos planą, Vyriausybei ir Seimui teikia naują taikos meto kariuomenės organizacinį projektą, rūpinasi ginkluotės atnaujinimu.
Visus sumanymus nutraukė 1926 metų gruodžio 17 dienos valstybės perversmas. K. Škirpa buvo kone vienintelis aukšto rango kariškis, kuris ne tik nepritarė maištininkams, bet ir bandė aktyviai priešintis. Tačiau jam perversmo naktį pavyko suburti vos 80 karo policininkų, kai perversmininkų pusėje buvo visas 2-asis pėstininkų pulkas, husarai, dauguma kitų karininkų.

Diplomatinėje tarnyboje

K. Škirpa atsistatydina iš pareigų, ir prašosi atleidžiamas iš kariuomenės. Tačiau naujoji valdžia jo neatleidžia, o išsiunčia į pasiuntinybę Vokietijoje Konsulinio skyriaus vedėjo pareigoms. 1928 metų vasario 16 dieną K. Škirpai suteikiamas pulkininko laipsnis ir pavasarį jis skiriamas Lietuvos karo atašė Vokietijoje. Atsidūręs savotiškoje politinėje tremtyje, būdamas toli nuo Lietuvos K. Škirpa ir toliau dirbo valstybės ir jos kariuomenės labui, laukdamas, kada galės įgyvendinti sumanymus ir idėjas. Toks laikas atėjo, kai 1934 metais kariuomenės štabo viršininku paskiriamas pulkininkas Stasys Raštikis.
1935 metų pradžioje pradėtas kariuomenės reorganizavimo ir modernizavimo darbas buvo vienas reikšmingiausių to laikmečio įvykių. Per trumpą laiką kariuomenė buvo aprengta naujomis kokybiškomis uniformomis, atnaujinta lengvoji ginkluotė, įsigyta nauja šarvuota technika, konstruojami nauji lietuviški lėktuvai, tobulinama artilerija, rūpinamasi priešlėktuvine apsauga, imtasi kurti savą karinę pramonę. Šiuos procesus skatino tiek valstybės vidaus padėtis, tiek pasikeitusi padėtis Europoje. Stiprėjanti nacistinė Vokietija vis labiau vertė galvoti apie naują karą.
K. Škirpa S. Raštikį seniai pažinojo, jis buvo K. Škirpos pavaldinys tiek 5 pėstininkų pulke, tiek vėliau, dirbant Vyriausiojo kariuomenės štabo II skyriaus viršininku. Būdamas Berlyne, K. Škirpa parengė didžiulę 200 puslapių studiją apie Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ir persiuntė ją S. Raštikiui. Dokumentą lydinčiame laiške K. Škirpa rašė: „Siunčiu Tamstai prie šio pridėtą mano Exposé Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizacijos klausimu, – nemažą darbą, kurį aš paruošiau nei kieno nepavedamas, vien su tikslu, kad nors savo mintimis, padėti Tamstai, kaipo mano kovų už Lietuvos Nepriklausomybę draugui, nūnai tapusiam mano aukštu viršininku, - tobulinti mūsų karinę pajėgą, į kurią, vėl gresiant išoriniems pavojams, yra nukreiptos visos mūsų nedidelės tautos viltys.“
S. Raštikis gavo unikalią studiją su įvairiais paskaičiavimais ir svarstymais, o tai ir tapo jo pradėtų vykdyti kariuomenės reformų pagrindu. Tenka tik apgailestauti, kad K. Škirpos indėlis šiame darbe taip ir liko nepastebėtas, nors, žiūrint į 1935-1940 metų ginkluotųjų pajėgų reorganizavimo ir modernizavimo darbus, galima teigti, jog daugelis K. Škirpos dokumente išdėstytų minčių sulaukė palaikymo ir buvo bandomos realizuoti.

Geopolitinių vėjų kryžkelėje

1937 metais K. Škirpa išeina į kariuomenės atsargą, bet toliau dirba diplomatinį darbą. 1938 metais jis siūlo Lietuvos vyriausybei nepriimti Lenkijos ultimatumo dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Vyriausybei jį priėmus, K. Škirpa skiriamas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotu ministru Lenkijoje, o 1939 metų pabaigoje perkeliamas į dar sunkesnes Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje pareigas. Ne Kaune, o Berlyne ir Maskvoje buvo sprendžiamas Lietuvos likimas, todėl pasiuntinio Berlyne pareigos buvo ypač svarbios. Karo su Lenkija išvakarėse Vokietija intensyviai spaudė Lietuvą kariauti jų pusėje ir ginklu atsiimti Vilnių. K. Škirpa labai energingai tokį siūlymą palaikė, jam Lietuvoje pritarė nemažai šalininkų iš kariškių, šaulių ir jaunimo. Laimei, A. Smetonai pakako jėgų atsispirti tokiems siūlymams. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, K. Škirpa Berlyne nenutraukia aktyvios diplomatinės veiklos: protestuoja dėl Lietuvos prijungimo prie TSRS, drauge su kitais diplomatais veikia, kad šis prijungimas nebūtų pripažintas de jure. Tai davė rezultatų - iš 43 su Lietuvą diplomatinius santykius palaikiusių valstybių 28 vienaip ar kitaip pareiškė nepripažįstančios Lietuvos aneksijos.
Kita veiklos sritis - 1940 metais sukurta pasipriešinimo sovietiniam režimui organizacija „Lietuvių aktyvistų frontas“ (LAF). Į ją pavyko pritraukti daug tuo metu Vokietijoje atsidūrusių žymių žmonių - politikų, mokslininkų, kariškių, žurnalistų. Svarbiausia, kad LAF-e veikė skirtingų politinių jėgų atstovai, suvienyti idėjos „atkurti Lietuvos valstybę naujais pamatais“. Fronto nariai vylėsi, kad „Vokietija turi intereso, kad Lietuva vėl taptų savistovi valstybė“, - kaip rašė K. Škirpa. Deja, Hitlerio planai buvo kitokie.
Prasidėjus karui, įvykus Birželio sukilimui ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Laikinoji vyriausybė veikė trumpai, o jos paskirtajam ministrui pirmininkui K. Škirpai vokiečiai neleido net atvykti į Kauną. Laikytas kurį laiką namų arešto sąlygomis, K. Škirpa 1944 metais buvo išvežtas į koncentracijos lagerį už memorandumą Vokietijos vyriausybei. Šiame dokumente jis reikalavo atšaukti Lietuvos okupaciją ir krašto valdymą perduoti lietuviams. 1945 metais K. Škirpą išlaisvino amerikiečiai ir evakavo į Paryžių. 1946 metų pradžioje K. Škirpa persikėlė į Airiją, o 1949 metais emigravo į JAV. Ten daugelį metų dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Kova už Lietuvą kitapus Atlanto

Išeivijoje K. Škirpa daug jėgų atidavė telkdamas politines jėgas Lietuvos laisvinimo misijai. Kaip patyręs diplomatas ir teisės žinovas, K. Škirpa daug polemizavo su Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu Stasiu Lozoraičiu dėl Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), kaip aukščiausios Lietuvos laisvinimo institucijos. K. Škirpai nerimą kėlė išeivijos politinių grupių susipriešinimas ir tarpusavio kova. Galiausiai po atkaklaus darbo ir derybų 1964 metų gegužės 22 dieną 15 politinių grupių pasirašė VLIK susijungimo protokolą. Šiame dokumente įtvirtinta nuostata, kad „Lietuvos laisvės kovos vieninga vadovybė laisvajame pasaulyje yra Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas“. Šį statusą VLIK’as išlaikė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. „Sumanus, visapusisiškai išlavintas, sveikai galvoja, taktingas, mandagus, kiek išdidus, doras, sąžiningas. Griežtas, užsispyręs, neatviras, linkęs prie įtarinėjimų. Save labai aukštai vertina ir jaučiasi nuskriaustas. Didelis materialistas. Valstybiniai nusistatęs, tačiau esama Lietuvoje tvarka jam nepatinka. Norėtų demokratiškos tvarkos. Linkęs į politikavimą“, - taip prieštaringai atestaciniame vertinime 1936 metais pavaldinį apibūdino Kariuomenės štabo viršininkas plk. Jonas Černius.
Mirė K. Škirpa 1979 metų rugpjūčio 18 dieną Vašingtone. 1995 metų birželio 16 dieną palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
2015 metų liepos mėnesį Lietuvos kariuomenės veikėjo, diplomato Kazio Škirpos marti Kristina Škirpa per Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtinėse Amerikos Valstijose Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai atsiuntė siuntinį, kuris buvo perduotas Biržų krašto muziejui. Tai buvo 37 tomai Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos. Pridėtame laiške K. Širpa rašė: „Gerbiamieji, kaip esame sutarę telefonu, siunčiu Jūsų muziejaus ekspozicijai lietuvišką enciklopediją, priklausiusią Lietuvos pirmajam savanoriui ir diplomatui Kaziui Škirpai. Dėkoju už parodytą dėmesį ir tikiuosi naudingo jos panaudojimo gimtinėje. Būtų malonu sužinoti, kad ši siunta jau pasiekė jūsų muziejų. Linkiu sėkmės Jūsų darbuose.“


Antanas Vaičeliūnas
2017-06-06

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt