Biografija

Paskelbta: Ketvirtadienis, 16 Geg 2013
 Bielportr
 

Jurgis Bielinis gimė 1846 m. kovo 16 d. Purviškių vienkiemyje prie Suosto. 1864 m. vedė Oną Pipinytę, 1867 m. susilaukė sūnaus Jono Adomo. 1868 m., žmonai ir sūnui mirus, išnuomojo ūkį ir metus mokėsi Šiauliuose (manoma, gimnazijos parengiamojoje klasėje). 1869–1870 metais mokslus tęsė Mintaujoje (dabar Jelgava, Latvija), tikriausiai miesto mokykloje. 1870–1872 metais tris klases baigė Rygos vokiečių pradžios mokykloje. Pramoko rusų, lenkų, latvių, vokiečių kalbų.

1873 m. pradėjo verstis nelegalių, tradiciniais lotyniškais rašmenimis spausdintų, lietuviškų knygų platinimu. Tapo vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kunigo Johano Zabermano, kuris Tilžėjė leido lietuvišką spaudą, ryšininku. Be to, Vilniuje ėmė ir platino knygas iš Zavadskių spaustuvės, nes iki 1879 m. Rusijos valdžia leido laisvai pardavinėti iki lietuviškos spaudos draudimo išleistas knygas. Su lietuviška spauda keliaudamas iš Tilžės, apsistodavo Pasvalio ūkininko Jono Avižonio namuose, lankydavosi pas Šemberius.

1876 m. pradėjo ūkininkauti gimtinėje: iškasė žemės sausinimo griovius, įvedė sėjomainą. Tais pačiais metais vedė Oną Brazauskaitę (mirė 1932 m.).

1883 m., apsilankęs Garšviuose, susipažino su Kazimieru Ūdra. Suradę bendrą kalbą, 1885 m. kartu su kitais bendraminčiais įkūrė Garšvių knygnešių draugiją ir tapo jos dalininku. Šioje draugijoje vieni rūpinosi spaudos pirkimu Mažojoje Lietuvoje, kiti ją pernešdavo per sieną, treti veždavo į Garšvius, o dar kiti ją platindavo po Lietuvą. Jurgis Bielinis palaipsniui sukūrė didžiausią Lietuvoje spaudos platinimų tinklą, o bendraminčiai vadino jį Ministru. Daug pagarsėjusių knygnešių iš jo išmoko knygnešystės amato: kaip saugiai pereiti sieną, kaip toliau gabenti ir platinti spaudą. Pats J. Bielinis daugiausia spaudą  platino Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės apskrityse, organizavo jos prenumeratą. Spaudinių latvių kalba nugabendavo ir į Latgalą, nes spauda lotyniškais rašmenimis Latvijoje taip pat buvo uždrausta.

J. Bielinis bandė spręsti ir valstiečių žemės nuosavybės klausimus. Šiuo tikslu išleido net keletą knygelių. 1887-1888 metais rūpinosi, kad žmonės atgautų Paparčių bažnyčią (Kaišiadorių r.), Rusijos valdžios uždarytą po 1863-1864 metų sukilimo, tačiau – nesėkmingai.

1888 m. savo ūkį vėl išnuomojo ir nėrėsi į knygnešio profesionalo veiklą. Nuo 1890 m. dėl persekiojimų namuose beveik negyveno. 1895 m., Rusijos valdžiai susekus Garšvių draugiją ir ją likvidavus, spaudą ėmėsi platinti vienas. Knygnešys sienos apsaugos sargybiniams ir policininkams buvo įkliuvęs gal net 5 kartus, bet visada sugebėdavo išsisukti, dažnai davęs kyšį. Nesiliovė platinęs knygas net valdžiai paskelbus jo paiešką ir paskyrus premiją už išdavimą. Manoma, per 31 metus jis vienas arba su talkininkais per sieną pervežė ir Lietuvoje išplatino apie pusę tuo laiku Mažojoje Lietuvoje išleistos lietuviškos spaudos.

Jurgis Bielinis bičiuliavosi su Steponu Paviloniu iš Gripkelių kaimo, Saločių valsčiaus. Jaunesnis už Bielinį ir sumanus vyras įsitraukė į knygnešių veiklą, talkino spausdinant, sumeistravo dailią dėžę su daugeliu skyrelių – raidžių kasą. J. Bielinis rašė tekstus, o S. Pavilionis juos spausdino. Bielinis rašė straipsnius į Aušrą, Varpą ir kitus leidinius. Pasirašinėdavo Lietuvos Teokrato Juozapo, Baltojo Erelio, J. B., Erelio, Jurgio, Juozapo slapyvardžiais. 1897 m., Mažojoje Lietuvoje iš Martyno Jankaus nupirkęs spausdinimo mašinėlę, parašė ir išleido valstiečiams skirtą neperiodinį laikraštį Baltasis erelis. 1899 m., Bitėnuose (Mažoji Lietuva, dabar Pagėgių savivaldybė), Martyno Jankaus spaustuvėje išleido knygelę Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje. 1900 m. Tilžėje ši knyga paaukota devynioliktojo amžiaus sukaktuvių atminimui. Daugiausia rašė Lietuvos istorijos ir valstiečių klausimais, kritikavo dvarininkus ir jų daromas skriaudas valstiečiams, teigė, kad Vakarų valstybių spaudimas Rusijai padės įkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurią valdytų iš valstiečių kilęs karalius.

1904 m., Rusijos valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Jurgis Bielinis liko be darbo ir galėjo, nebijodamas persekiojimų, grįžti namo ir ūkininkauti, bet 31 metus platinęs spaudą, skaitęs laikraščius ir knygas, rašęs straipsnius ir knygeles, jis jau negalėjo dirbti kitaip. Turtų iš knygnešio amato taip pat nesusikrovė. Bandymai vėl bendradarbiauti to meto lietuvių spaudoje nebuvo sėkmingi – Jurgio Bielinio straipsniams trūko faktų ir istoriškumo. Be to, per tą laiką išaugo ir lietuvių spaudos lygis, todėl laikraščiai ir žurnalai jo straipsnių nebespausdindavo. 1911 ir 1912 metais vėl išleistas Baltasis erelis skaitytojų dėmesio nesulaukė. 1917 m., sudegus sodybai ir jos brangiausiam turtui – bibliotekai ir raštams, daugiausia lankydavosi pas savo pažįstamus. Jurgis Bielinis mirė 1918 m. sausio 18 d. Katinų kaime, seno pažįstamo Prano Mitkaus kieme prie kryžiaus (Joniškėlio valsčius). Palaidotas Suosto (Biržų rajonas) bažnyčios šventoriaus kapinaitėse.

Dabar Mitkų vienkiemyje pastatytas naujas kryžius visiems primena J. Bielinio nuveiktą darbą ir kad niekam nepavyko iš lietuvių atimti jų kalbos.

Ištikima J. Bielinio padėjėja buvo žmona Ona Bielinienė. Valdė ūkį, augino mažamečius vaikus, slėpė vyro atgabentas knygas, ištvėrė daugybę kratų ir grasinimų. Sūnus Kipras Bielinis tėvo dėka anksti susipažino su lietuviška spauda ir jos platinimu. Mokydamasis Mintaujos mokykloje, Rygos gimnazijoje platino draudžiamą spaudą mokiniams ir darbininkams, buvo įkūręs Rygos lietuvių kuopelę.

Maldose taikai išprašyti, 1916 m. J. Bielinis parašė: ...tegu padeda Lietuvai tos maldos greičiau išsigydyti iš visų žaizdų... Tegu sveika žengia mūsų tauta tiesos keliais šviesesnėn ateitin. Nebesulaukė knygnešių patriarchas Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, bet lietuvių tauta, tesėdama šviesuolio žodžius, deramai saugo Jo šviesų atminimą.

 

Įmonės kodas: 190548271
J. Radvilos g. 3, Biržai 41175 
Tel./faks. 8 450 38012
e. paštas – biblioteka@birzai.rvb.lt