Kokia sena ir pabodusi būtų teisybė, kad vienas žmogus lauke – ne karys, bet ji yra neginčijama. Be draugų, be prietelių ir pagalbininkų būtų buvę sunku tokią didžią naštą pakelti – knygnešystės keliu einant, išsaugoti lietuvišką raštą, mūsų gimtąją kalbą, kuri yra tokia unikali ir godotina. Biržų krašto žmogus Jurgis Bielinis įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio knygnešio prototipas. Žmogus virtęs legenda per 31 metus pats arba su talkininkais pergabenęs per sieną ir išplatinęs kone pusę Mažojoje Lietuvoje išspausdintų leidinių. Penkis kartus įkliuvęs žandarams, bet sėkmingai ištrūkęs buvo dar minimas kaip Baltasis Erelis.

Jis buvo prasilavinęs, apsiskaitęs, plačių pažiūrų, labai daug padarė pats, dar daugiau nusipelnė kitus į šviesesnį gyvenimą vesdamas. Jo gyvenimo kelyje buvo daug patikimų prietelių, kurie buvo šalia, kai reikėjo, kurie rėmė, kai reikėjo, kurie rūpinosi juo ir jo nelegalia veikla. Jurgis Bielinis gimė 1846 metų kovo 16 d. Purviškių viensėdyje, pasiturinčio ūkininko šeimoje.

Nuo mažų dienų buvo gyvas, viskuo besidomintis ir mokslo trokštantis vaikas. Jis pats vakarais prie žvakės išėjo pradžios mokyklos kursą. Beje, klausimas dėl jo išsimokslinimo yra gana ginčytinas, nes sovietmečiu žurnalistai rašė, kad J. Bielinis mokėsi Šiauliuose, Mintaujoje ir Rygoje. O mūsų kraštietis Jonas Mekas ir profesorius Antanas Tyla rašo, kad J. Bielinis buvo tik pasimokęs namuose ir Rygoje baigęs vokiečių liaudies mokyklą. Dėl noro tęsti mokslus sutaria jau visi tyrinėtojai. Jurgis Bielinis norėjęs būti kunigu, nuvykęs į Kauną stoti kunigų seminarijon, bet iš jo pavogę pinigus ir mantą tad teko ieškoti pagalbos. Kur to meto tikintis žmogus galėjo ieškoti pagalbos? – žinoma, kad bažnyčios aplinkoje.

Knygnešio anūkas Jurgis Algirdas Bielinis Bieliakas savo atsiminimuose sako gerai, kad likimas jį suvedė su vyskupu M. Valančiumi. Buvo pasakojama, kad jiedu visą naktį prakalbėjo. Tą naktį ir buvo nulemtas Jurgio Bielinio tolimesnis gyvenimas, knygnešio dalia. M. Valančius įdėjo J. Bieliniui 3000 rublių, spausdintinus raštus ir išleido į Prūsus. Viskas gerai pavyko (J. A. Bielinis Bieliakas, 2018).

Šį faktą patvirtino ir mūsų kraštietis menininkas Jonas Mekas 1944 metų pavasarį dirbęs „Panevėžio apygardos balso“ laikraštyje ir ten, per keletą numerių publikavęs savo straipsnį „Iš mūsų kovų dėl spaudos“, pabrėžė, kad vyskupas M. Valančius pasikvietė Jurgį Bielinį-Baltąjį Erelį lietuviškų knygų platinimui. Ir darbas prasidėjo sparčiai. Kadangi Jurgis Bielinis mokėjo vokiečių, lenkų, rusų, latvių kalbas, tai ypač tiko tiek M. Valančiaus ryšio palaikymui su Jonu Zabermanu Tilžėje, tiek keliaujant per Lietuvą ir už jos ribų.

Taigi, pirmasis prietelius, mokytojas ir įkvėpėjas – vyskupas Motiejus Valančius. Motiejus Valančius (1801–1875) – vienas žymiausių 19 a. lietuvių intelektualų. Jis mokslininkas, vyskupas, rašytojas, istorikas, liaudies švietėjas, lietuvių tautos žadintojas, kalbos gynėjas, blaivybės apaštalas. Jo dėka kilo tuometinė jaunoji karta, pradėti leisti laikraščiai „Aušra“ (1883), „Varpas“ (1889 m.), „Šviesa“ (1887 m.), „Apžvalga“ (1890 m.), kūrėsi organizacijos. Vienas iš tautinio atgimimo šauklių gydytojas Jonas Šliūpas sakydavęs, kad Motiejus Valančius išmokęs Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų. Vyskupas jau nuo 1867 m. ima spausdinti ir platinti įvairias knygeles lietuvių kalba. O po 6 metų į šią pasiaukojamą veiklą įtraukia ir Jurgį Bielinį. Išsiplėtoja knygnešių tinklas.

Tada Jurgiui buvo 27 metai. Spaudą platino Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės apskrityse ir netgi Latvijoje. Įdomu pažymėti, kad iki šių dienų Latvijos MA bibliotekoje yra išlikę, ir kaip relikvijos saugomos kelios knygos, kurias Jurgis Bielinis gabeno į Latgalą. Jaunasis knygnešys susipažįsta su daugeliu to meto lietuvių šviesuomenės atstovų ir netgi įtraukia juos į savo darbą. Štai 1883 metais pradėjo lankytis Ažytėnuose (dabar Kėdainių rajonas) pas neseniai iš Rusijos grįžusį Mikalojų Katkų, kurį žinome kaip „Balanos gadynės“ autorių. Žinoma, kad Mikalojus taip pat tapo spaudos platintoju ir patikimu knygnešių prieteliumi. Mikalojus Katkus buvo pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas, liaudies švietėjas, etnografas, prozininkas, visuomenės veikėjas. Jis visą gyvenimą ūkininkavo tėvo ūkyje Ažytėnuose, kur ne tik platino draudžiamą spaudą, bet buvo įrengęs ir slaptą sandėlį knygnešiams. Per Mikalojų Katkų Jurgis Bielinis susipažino su tuomet dar Grinkiškyje (Radviliškio rajonas) gyvenusiu gydytoju Mikalojumi Kuprevičiumi (1864–1932, profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus seneliu), kuris tapo uoliu pagalbininku knygnešystės kelyje. Čia jis 1894 metais įsteigė slaptą švietėjų būrelį „Atžala“. Manoma, kad knygnešio ir gydytojo draugystė tęsėsi ir Mikalojui Kuprevičiui gyvenant bei dirbant Biržuose (1909–1914). Dirbo Biržų valsčiaus ligoninės vedėju ir keturklasės mokyklos gydytoju. Be to Mikalojus Kuprevičius Biržų kultūrai nusipelnęs tuo, kad kartu su bendraminčiais 1912 metais įkūrė dramos ir muzikos draugiją „Lyra“, įkūrė Lietuvių mokslo draugijos Biržų skyrių, prisidėjo prie Biržų spaustuvės steigimo.

Jau įgudęs knygnešys Jurgis Bielinis plėtė lietuvybės saleles mūsų krašte ir 1885 metais Garšviuose (Panevėžio raj.) įsteigė slaptą knygų gabenimo ir platinimo draugiją, kuriai priklausė 6 dalininkai susidėję po 200 rublių verslo pradžiai. Šioje draugijoje nuoširdžiai darbavosi įvairių Lietuvos vietovių šviesuoliai, ištikimi Jurgio Bielinio prieteliai: Garšvų kaimo ūkininkas Kazimieras Ūdra (1857–1937), žemaitis nuo Viduklės Juozas Sakalauskas, raseiniškis Vincas Kazanauskas, tauragiškis Antanas Bružas, Adomas Ladukas iš Ramygalos, Jonas Trūsas iš Baibokų kaimo (Panevėžio raj.), Jonas Račiūnas. Garšviuose ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių slaptų knygų sandėlių. Jurgis Bielinis – šios draugijos vadovas, vadinamas Ministeriu. Jis keliaudavo į Tilžę, užpirkdavo knygas, laikraščius, organizuodavo jų pargabenimą, tardavosi su kitais dėl platinimo. Ministeris dažniausiai važiuodavo su ratais, bet kartais ir pėsčiomis. Už nakvynę atsilygindavo tik knygomis. Knygnešys sakydavo, jei duosiu pinigą, tai dar neaišku kur jį išleis, gal karčiamoje, o knyga vis tiek šviestis, mokytis skirta, tai jau kitokia nauda, nei pinigas. Lietuviška spauda aprūpindavo ne tik Lietuvos žmones, bet ir lietuvių kolonijas Rygoje, Mintaujoje, Peterburge. Draugijos knygnešiai buvo tikri prieteliai, jie kartais šiaip susirinkdavo Garšviuose pas K. Ūdrą, aptardavo reikalus, gerdavo arbatą, pasakodavo kelionių nuotykius, jaunesnieji ir po kiemą ripką mušdavo. Šiai draugijai priklausė ir knygnešių patriarcho jaunesnysis brolis Andrius Bielinis, gimęs 1853 m. Jis ilgą laiką gyveno ir dirbo Rygoje, o vėliau emigravo į Ameriką, kur Pitstone gan gerai buvo įsikūręs. Reikia tik pagalvoti kokio reikėjo pasišventimo, kad viską metus, kai brolis Jurgis pakvietė prisidėti prie tautinio judėjimo, metė patogų gyvenimą Amerikoje ir grįžo, kad prisidėtų prie Garšvių draugijos veiklos. Tolimesnis Andriaus likimas buvo tragiškas: įkliuvo žandarams, buvo kalintas, po metų pabėgo į užsienį, bet dėl sužeidimo netekęs kojos dėl invalidumo nebebuvo Amerikoje priimtas, o grąžintas tiesiai į Tilžės policijos rankas. Perduotas cariniam režimui, ištremtas, kur gan greitai neištvėręs sunkių sąlygų mirė. Sakoma, kad Jurgis visą likusį gyvenimą jautė kaltę dėl tragiško savo brolio likimo. Netgi 10 metų sėkmingai gyvavusi Garšvių knygų gabenimo ir platinimo draugija 1895 metais buvo likviduota. Tuokart iš Garšvių draugijos laisvas liko tik Jurgis Bielinis. Žmonių parama ir paties didžiojo knygnešio gebėjimas slapstytis, išsisukti padėjo jam išvengti tremties. Garšvių draugija buvo sunaikinta, bet lietuviškų raštų gabenimas nenutrūko.

Knygnešį Jurgį Bielinį dažnai gelbėjo bičiuliai ir bendraminčiai. Knygnešio Antano Bataičio (1854–1932) name Valiliškių kaime (Panevėžio raj.) Jurgis turėjo net savo „raštinę“. Tai buvo specialiai įrengtas slaptas kambarėlis be langų. Į jį vedė durelės, užstumiamos spintele. Toje kamarėlėje Jurgis slėpdavosi, pasišviesdamas žvake skaitydavo ir rašydavo. Policija per kratas slaptos Bielinio „raštinės“ nė karto neaptiko. 

Jurgio Bielinio kelias ėjo ir per Pakruojo rajono paribį su Latviją. Knygnešys globojo Bardiškių kaimo spaudos platinimo grupę. Žinoma, ir pro Žeimelį buvo Jurgio Bielinio keliauta. Nešinas naujausiomis lietuviškai spausdintomis knygomis ir laikraščiais, apsilankydavo pažangaus ir apsišvietusio to meto Steigvilių kaimo ūkininko Karolio Monkūno namuose. Tuomet į jų trobą, prisimena Karolio sesuo Valė, susirinkdavo dešimtys žmonių. Visiems lietuviškos knygos būdavo lyg koks balzamas, gydantis sielą ir širdį. Be to žmonėms mėgo klausytis Baltojo Erelio pasakojimų apie svetimas šalis ir jų žmones, jau nusimetusius pavergėjų priespaudą, skaitančius knygas ir laikraščius gimtąja kalba.

1889 m. Jurgis Bielinis pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą Joniškėlio gydytojo dukrai Gabrielei Petkevičaitei. Gautą draudžiamą spaudą geriausiai sekėsi platinti per jos tėvo gydytojo pacientus. Nuo 1901 m. G. Petkevičaitė, persikėlusi į Puziniškį, organizavo apylinkės žmonių mokymą per knygnešį Antaną Bataitį. Vėliau, susitarusi su A. Bataičiu, ji organizavo slaptą mokyklą knygnešio namuose. Taip plėtėsi lietuvybei pasišventusių žmonių ratas.

Pasvalyje prieglobstį ir nakvynę Jurgis Bielinis rasdavo Petro Avižonio, tuo metu dar studijavusio Rusijoje mediciną, tėvų Jono ir Salomėjos namuose. Knygnešys daugiau bendravo su studento tėvu Jonu Avižoniu. Profesorius prisimindavo Jurgio Bielinio ilgesnius apsilankymus jų namuose, jo knygų prikrautą vežimą klojime ir, kaip būdamas septyniolikmetis, Mintaujoje pats priėmė Jurgį Bielinį su visu vežimu lietuviškų leidinių. Jų net už 100 rublių lietuviai gimnazistai įsigiję „Kūdikio“ draugijos visuomeninei bibliotekėlei. Dar nuo 1892 metų Jurgis Bielinis bičiuliavosi su Steponu Pavilionių iš Grybkelių kaimo, Saločių valsčiaus. Jaunesniam, apsukriam ir sumaniam vyrui Bielinis netrūko įkvėpti tėvynės ir apšvietos meilę ir įtraukti jį į knygnešystės veiklą. Pas Steponą Pavilionį didysis knygnešys ir pasisvečiuodavo, ir pailsėdavo, ir susitikdavo su savo šeima, ir laikė draudžiamos spaudos atsargas. Jurgiui Bieliniui sumanius leisti savo laikraštį, Steponas Pavilionis mielai sutiko jam talkinti. Laikraštėlio straipsnių autoriumi, redaktoriumi buvo pats Jurgis Bielinis. Pavadinimą taip pat sugalvojo pats – „Baltasis erelis“. Tai buvusios Lenkijos karalystės herbas. Jurgis Bielinis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos tikrasis herbas ne „Vytis“, o „Baltasis erelis“, kurį lenkai praeityje piktavališkai pasisavino (Jonas Petronis, 1989).

Net nereikia abejoti, kad Jurgis Bielinis daug triūso įdėjo rūpindamasis savo gimtojo Biržų krašto žmonių švietimu. Likę pasakojimai byloja, kad turėjo artimų ryšių su Vabalninko krašto knygnešiu Pranu Verkeliu (g. 1859 m.) iš Svilių sodžiaus, kuris ketvirtį amžiaus paaukojo knygnešystei. Pradžioje Pranas Verkelis bendravo su kitais knygnešiais, draudžiamą spaudą gaudavo iš Jurgio Bielinio, o vėliau, įsidrąsinęs, įgavęs patirties ir pats ne kartą buvo pėsčias nuėjęs į Kauną pas Motiejų Valančių ir parsinešęs knygų. 1926 metais Vabalninko miestelio klebonas Matas Kirlys liudijo, kad Pranas Verkelis tikrai gabeno knygas ir iš Prūsijos, kurias pats klebonas pirkdavęs ir platindavęs. Pranas Verkelis dažniausiai lankydavo Vabalninko, Panevėžio krašto žmones.

O į netoliese nuo Svilių esančius Vaitkūnų, Geidžiūnų kaimus ateidavęs Jurgis Bielinis. Vaitkūnų kaimo ūkininkų sūnui Povilui Jakubėnui mokantis Mintaujos gimnazijoje, vienų Kalėdų atostogų metu, jį gimtuose namuose aplankė garsusis knygnešys Jurgis Bielinis ir paliko maišą lietuviškų knygų. Tada jis gautą spaudą platino Vaitkūnuose, gretimose apylinkėse, Vabalninke, nusiveždavo į gimnaziją. Baigus Dorpato (dabar Tartu) universitetą, Povilas Jakubėnas, dabar žinomas kaip evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas, mokslininkas, visuomenės veikėjas, tuomet dirbo Biržuose antruoju kunigu ir toliau platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kurią slėpdavo teisininko, politiko, tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjo Martyno Yčo gimtuosiuose namuose Šimpeliškių kaime. Povilas Jakubėnas – vienas iš draugijos „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“ įkūrėjų.

Biržų krašte žinomos trys slaptos draugijos: 1887 metais brolių Povilo Jakubėno tėviškėje Vaitkūnų kaime įsteigta slapta kaimo jaunimo draugija „Svirplys“, po poros metų Savučių kaime Mykolo Paliulio vienkiemyje suburta panaši draugija „Atžala“, o apie 1893 metus įsteigta slapta draugija „Apaščios ir Nemunėlio susivienijimas“. Draugijai vardas buvo parinktas neatsitiktinai: draugijos nariai – dviejų konfesijų tikintieji – katalikai ir reformatai. (Sakoma, kad prie Apaščios upės daugiausiai gyveno reformatai, o prie Nemunėlio – katalikai). Draugija įkurta Savučių kaimo ūkininko kataliko Mykolo Paliulio namuose. Draugijos tikslas buvo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą, rinkti krašto istorinę medžiagą ir folklorą, steigti slaptus knygynėlius, ugdyti tautinį sąmoningumą. „Apaščios ir Nemunėlio susivienijimo“ draugijos komitetą sudarė 5 žmonės – aušrininkas Jonas Čerka-Čerkauskas (N. Radviliškis), klierikas Julijonas Paliukas (Savučiai), Tomas Paliulis (Vabalninkas, Stefanijos Paliulytės-Ladigienės tėvas), Julijonas Lindė-Dobilas (Pasvalio valsč.), kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (Krikščiai). Į narių sąrašus įtraukti ir knygnešiai: Jurgis Bielinis, Petras Avižonis, Petras Nastopka, Jonas Šepetys, Lukas Kaziūnas. Draugijos narių žinoma apie 40. Draugijos susirinkimai vykdavo tai pas Mykolą Paliulį Savučiuose, tai Nemunėlio Radviliškyje pas katalikų kunigą Albiną Alseiką. Visuotiniai draugijos susirinkimai vykdavo rugpjūčio pradžioje Skaistkalnėje (Latvija) per Kanapinės atlaidus. Ši draugija 1893 m. leido hektografuotą laikraštėlį „Palemonas“. Išėjo trys numeriai.

Už devyneto kilometrų nuo Biržų, Geidžiūnuose, didysis knygnešys lankydavosi pas malūnininką Joną Kaziūną, kurio malūne slėpdavo draudžiamą spaudą. Vėliau ją malūnininkas išplatindavo savo apylinkėje ir per savo klientus, atvykusius susimalti grūdų. Šioje veikloje broliui padėjo ir Lukas Kaziūnas, Mintaujos gimnazijos mokinys, kuris, Biržų policijai pradėjus persekioti, slapta išvyko į Ameriką. Kaip taisyklė, Jurgio Bielinio prieteliai visoje Lietuvoje buvo šviesūs, plačių pažiūrų žmonės. To pavyzdys galėtų būti šis kuklus kaimo malūnininkas, kuris ne tik spaudą platino, bet ir rūpinosi vietos žmonių gerove, rėmė varginguosius.

Per ilgą ir sudėtingą knygnešio gyvenimą Jurgis Bielinis turėjo daugybę prietelių, ištikimų draugų, padėjėjų, rėmėjų, palaikytojų, globėjų, bet... pati ištikimiausia prietelka buvo žmona – Ona Brazauskaitė-Bielinienė. Antroji Jurgio žmona, pagimdžiusi ir galima sakyti, viena išauginusi 5 vaikus, 30 metų vargo Suosto parapijos Purviškių kaimo vienkiemyje. Ši moteris pakėlė visus namų ruošos ir ūkio darbus, nes vyras gyveno slaptą, nelegalų gyvenimą, namuose retai tebūdavo. Dažnai su vyru pasimatyti tekdavo važiuoti į tolimą parapiją, apsimetant, kad vyksta į atlaidus ar kokiu kitu reikalu. Kai vyras trumpam sugrįždavo į namus, Ona Bielinienė turėdavo daug baimės ir rūpesčio, saugodama vyrą nuo žmonių ir žandarų akių. Taip pat didžiausią baimę kentė ir tada, kai Jurgis ar kiti knygnešiai atveždavo vežimus lietuviškų knygų ir laikraščių. Kiek kratų, tardymų, bauginimų atkentėta. O. Bielinienei teko būti labai atsargiai su kaimynais ar šiaip pažįstamais, kad neprasitartų kokio nereikalingo žodžio, kad nepakenktų vyrui ir neprisidėtų prie šnipų ar rusų pinklių. Tik tokia išmintinga ir ištikima moteris ir tegalėjo būti knygnešio žmona. Savo gyvenimu, meile ir pasiaukojimu sudariusi sąlygas vyrui turėti šeimą ir tuo pačiu tarnauti gimtajai šaliai, einant lietuvybės keliu.

Sakoma, kad vežiodamas kartu su savimi Jurgis Bielinis ir sūnų Kiprą mokė knygnešystės meno. Kuo gi daugiau gali pasitikėti, jei ne savais žmonėmis. O po spaudos atgavimo, prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1905 metų vasarą, jau suaugęs sūnus Kipras, aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys paprašė tėvą, kad iš Prūsijos pargabentų partinės literatūros ir atsišaukimų. Tėvas sutiko ir parvežė tos literatūros į Kėdainius. Bet jau po metų atsisakė tokius krovinius gabenti sūnaus paklausdamas Ar tais keliais jūs Lietuvą vedat?

 Jurgis Bielinis pats rašė straipsnius į „Aušrą“, „Varpą“, „Lietuvos ūkininką“, „Skardą“, „Tėvynės sargą“, „Vienybę lietuvninkų“, „Vilniaus žinias“ ir kt. lietuviškus laikraščius. Pirmoji jo publikacija – 1885 m. Buvo išleidęs daugiau nei 5 savo knygeles. Jų turinys byloja, kad autoriui rūpėjo ne tik Lietuvos istorija, bet ir valstiečių reikalai. Akivaizdu, kad dėjo pastangas siekiant Lietuvos „neprigulmybės“. Siekiant galybės ir šlovės Lietuvai – reikalinga „vidurinė spėka“, t. y. reikia vidinio, lietuvių tarpusavio susiklausymo! Tarpsavi draugista ir sutikimas yra tautos bagotyste.

1904 metais panaikinus spaudos draudimą, knygnešys „liko be darbo“, o po 31 knygnešystės metų ūkininkauti irgi nebegalėjo ir straipsnių neberašė, bet nuolat vis išsiruošdavo kelionėn. Sakydavo, kad eina aplankyti senų pažįstamų. O pažįstamų, prietelių turėjo daug. Pas juos svečiuodavosi po savaitę ar ilgiau. O kas beliko? Artėjant frontui, jo dukros Liucijos Ausiejienės šeima, o kartu su ja ir žmona Ona Bielinienė pasitraukė į rytus, į Peterburgą ir grįžo tik po pusketvirtų metų. Jiems taip ir nebeteko susitikti.      

1917 metais sudegė namas Purviškiuose, sudegė ir Jurgio Bielinio rankraščiai. Jis gyveno patikimo bičiulio Vincento Mitkaus namuose Katinų kaime (Pasvalio raj.) ar kur kitur. 1918 metų sausio 18 dieną, keliaudamas Knygnešių karalius miršta. O už nepilno mėnesio paskelbiama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ir išsipildo paties Jurgio Bielinio kadaise ištarta pranašystė: nemirsiu tol, kol nors vienas maskolis Lietuvoje bus...

Šiandien Jurgio Bielinio asmenybė mums asocijuojasi su uždrausto lietuviško žodžio gabenimu ir platinimu, nepaprasta drąsa ir pasiaukojimu, lietuvybės saugojimu. Visų šių žinomų ir nežinomų knygnešių dėka XIX a. 2-oje pusėje kilo visuomeninis, kultūrinis, kalbinis sąjūdis atvedęs mūsų šalį į nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą.

Kas gi šiandien yra legendinio knygnešio Jurgio Bielinio prieteliai? Pirmiausia, žinoma, tie žmonės, kurie kalba, rašo ir skaito lietuvių kalba. Kurie saugo ir globoja lietuvišką tautinę dvasią ir ta dvasia ugdo jaunąją kartą. Prietelių gretose, gal net pirmose eilėse – mes, krašto bibliotekininkai, nuoširdžiai saugantys ir į žmones vis dar nešantys mūsų tautos rašytinį paveldą.

Galbūt šių dienų kataklizmų akivaizdoje tai šiek tiek naivu, bet mes manome, kad esame tam, kad tiestume nematomus, bet išliekamąją vertę turinčius tiltus iš praeities į ateitį.

Liuda Prunskienė, bibliotekininkė