Biržų krašto menininkai

(Pildoma)

Dailininkai, tapytojai, kompozitoriai, aktoriai, šokėjai, skulptoriai, architektai

 

Adomėnaitė Virginija – dailininkė, tekstilininkė, gobelenų kūrėja

Adomėnaitė VirginijaGimė 1945 m. Ruškiškių kaime, Biržų rajone. 1973 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Buvo jaunųjų dailininkų susivienijimo narė (1977 m.). Nuo 1973 m. dalyvavo įvairiose Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose.

Lietuvos gobelenas: [albumas]. – Vilnius, 1983. p. 66, 220

 

 

Alekna Algirdas – architektas

Alekna AlgirdasGimė 1941 m. balandžio 13 d. Paskevitiškio kaime, Biržų rajone. Mokėsi Biržų II vidurinėje mokykloje. Vaikystėje kūrė eiles, mėgo tapyti. 1957 m. Biržuose įsikūrus dailės studijai tapo jos lankytoju ir parodų dalyviu. Studijavo Kauno politechnikos institute, jo diplominis darbas įvertintas pirmojo laipsnio diplomu (1966 m.). Dirbo kolūkių projektavimo institutų architektų grupės vadovu Vilniuje, skaitė paskaitas Vilniaus inžinieriniame statybos institute (Gedimino technikos universitetas). 1974 m. už Nidoje pastatytą „Rūtos“ poilsio namų komplektą architektui skirtas antrojo laipsnio diplomas. A. Aleknos suprojektuoti momentiniai statiniai–Palangos vandens ir purvo gydyklos, Kauno Dariaus ir Girėno stadionas ir sporto salė ir daugelis kt. Už Kaišiadorių gyvenvietės pastatų rekonstravimą apdovanotas Valstybinio statybos reikalų komiteto garbės raštu. 1984 m. A. Alekna laimėjo Kernavės gyvenvietės ir aplinkinių piliakalnių sutvarkymo konkursą, apsigyveno Kernavėje ir savo gyvenimą paskyrė Kernavei. Domėjosi istorija, filosofija, didžiąją kūrybos dalį sudaro ekslibrisų kūryba ir jo darbai eksponuoti Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Italijoje, Sankt Peterburge, Krokuvoje.
Algirdas Alekna sukūrė 16 medalių ciklą „Lietuvos, Lenkijos ir Kernavės didieji valdovai“ ir penkių medalių komplektą, skirtą popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje penkmečiui.
Architektas mirė 2003 m. rugsėjo 5 d. Palaidotas Kernavėje.

Butkevičius Algirdas. Biržų krašto siluetai. – Vilnius, Kriventa, 2021, p. 7–9
Butkevičius Algirdas. Viena diena istoriniais Lietuvos keliais // Biržiečių žodis. – 2000, rugs. 29, p. 3
Dainiūnas Algimantas. Buvęs biržietis kuria medalius // Biržiečių žodis. – 1998, lapkr. 17, p. 1

Algutytė Viltis – baleto artistė

Algutyte ViltisGimė 1968 m. liepos 10 d. Biržuose. 1985 m. baigė Vilniaus baleto mokyklą. Šoko Lietuvos operos baleto teatre (OBT). Vaidmenys teatre: Mari, Aurora (P. Čaikovskio „Spragtukas“ 1991, „Miegančioji gražuolė“1993), Žizel (A. C. Adamo „Žizel“ 1992), 1994 m. Algutytė Viltis šoko Olandijos teatruose (Ana „Žydrasis Dunojus, pagal J. Strausso muziką, Driadžių valdovė L. Minkaus „Don Kichotas“).

Algutyė Viltis // Visuotinė lietuvių kalbos enciklopedija. – Vilnius, t.5, Dis–Fatva, I-IV tomo papildymai, 2004.P. 770

Armonas Petras – violončelininkas, dirigentas, vargonininkas

Armonas PetrasGimė 1907 m. sausio 13 d. Manikūnuose, Pasvalio rajone. Mokėsi Biržuose. Baigė Klaipėdos muzikos mokyklą (violončelės klasę). Dirbo Lietuvos kariuomenės pulko kapelmeisteriu (1935–1937 m.), griežė Valstybės teatro orkestre, mokytojavo Šiaulių berniukų gimnazijoje ir muzikos mokykloje. Nuo 1942 m. iki 1944 m. P. Armonas dirigavo Šiaulių teatrui, pastatė 3 operetes, dirigavo simfoniniams orkestrams, surengė kamerinės muzikos koncertus. 1944 m. P. Armonas pasitraukė į Austriją. Vargonavo Golingo bažnyčioje, dirbo Mozarteumo simfoniniame orkestre. Vėliau apsigyveno Kemptene (Bavarijoje), griežė Lautenbeckerio styginiame kvartete, Miuncheno simfoniniame orkestre, vadovavo lietuviškajam chorui. Nuo 1949 m. P. Armonas apsigyveno JAV. Vargonavo Ročesteryje Šv. Jurgio liet. Parapijoje, rengė koncertus. 1960–1964 m. gyveno Santa Barbaroje, griežė miesto simfoniniame orkestre. Nuo 1964 m. vargonavo Čikagoje Šv. Kryžiaus liet. Parapijoje, vadovavo ansambliui „Dainava“, įkūrė lietuvių styginį kvartetą, buvo JAV lietuvių dainų švenčių Čikagoje vyriausiuoju dirigentu. Paskutinieji gyvenimo metai praėjo Sent Pytersburge, kur sukūrė chorą.
Mirė 1997 m. rugsėjo 21 d. Sent. Pytersburge (Floridoje). Perlaidotas 1998 m. sausio 10 d. Vilniaus Rasų kapinėse.

Armonas Petras // Muzikos enciklopedija, A-H, t. 1. – Vilnius, 2000. – p. 77, nuotr.
Armonas Petras // Visuotinė lietuvių enciklopedija, Arktis-Beketas, t. II. – Vilnius, 2002. – p. 33
Užaugau Pasvaly. – Vilnius, Danielius, 1997. – P. 240–241

Aukštikalnis Eustachijus – kino kritikas, dramaturgas, kino aktorius, žurnalistas

Aukštikalnis EustachijusGimė 1933 m. gegužės 4 d. Biržuose. Pradžios mokyklą baigė Biržuose, mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, Panevėžio suaugusiųjų mokykloje. 1953 m. baigė Panevėžio dramos teatro studiją (Juozo Miltinio), vaidino Panevėžio dramos teatre ir dirbo „Panevėžio tiesos“ redakcijoje. 1966 m. baigė Maskvos kinematografijos instituto kino dokumentikos scenaristų bei redaktorių kursus. E. Aukštikalnis sovietinės cenzūros metais (1958–1978 m.) dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, tapo teatro ir kino skyriaus vedėju. Išėjęs iš darbo redakcijoje dirbo Lietuvos kino studijos dokumentinių filmų redaktoriumi, scenaristu ir aktoriumi. E. Aukštikalnio sukurti scenarijai dokumentiniams filmams: „Ištikimybė“ (1967, rež. R. Verba), „Po svetimu dangum“ (1967, rež. P. Abukevičius), „Lietuviška Amerika“ (1970, rež. V. Starošas), „Aš – vargšas karalius“ (su S. Macaičiu, 1971, rež. H. Šablevičius), „Randas“ (1985, 1985, rež. R. Šilinis). Kartu su S. Macaičiu parašė „Kino kalendorių“ (1971 m.). Mirė 2008 m. birželio 13d. Vilniuje. Palaidotas Panevėžio Ramygalos g. kapinėse.

Aukštikalnis Eustachijus // Visuotinė lietuvių enciklopedija, Arktis-Beketas, t. II. – Vilnius, 2002, p. 234
Vasiliauskas Valdas. Juokis, Eustachijau! – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2008, liep. 10, p. 12

Baika Albertas Vytautas – akordeonininkas, muzikologas, humanitarinių mokslų daktaras

Baika Albertas VytautasGimė 1934 m. lapkričio 21 d. Biržuose. Mokėsi Vilniaus universitete pramoninės ekonomikos fakultete. 1964 m. baigė Lietuvos konservatorijos akordeono ir dirigavimo klases. 1958–1965 m. A. V. Baika dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o nuo 1965–2001 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 m. Lietuvos konservatorija). 1987 m. tapo menotyros kandidatu, o po 2 metų docentu. Baikos A. V. mokslinė veikla–tyrė Lietuvos armonikų tipo instrumentus, kaimo armonikininkų muzikavimą, kūrinių melodikos ypatybes. Nuo 1978–1992 m. vadovavo Lietuvos konservatorijos akordeonų orkestrui. Baika A. V. parašė knygas ir vadovėlius: „Pradinių grojimo akordeonu įgūdžių formavimas vaikų muzikos mokykloje“(1977), „Armonikų tipo instrumentai Lietuvoje ir atlikimo metodikos klausimai“ (1984), „Akordeono mokykla“ (1985, 1998), „Kaimo armonikos“ (1994), „Akordeono kelias“ (2000), sudarė ir redagavo lietuvių kompozitorių kūrinių akordeonui 7 rinkinius (1976–1985) bei kaimo armonikininkų rinktinę „Muzika armonikoms“ (1998), A. Vitlipo pjesių 2 rinkinius (1992, 2002). Mirė 2022 m. lapkričio 20 d. Vilniuje.

Baika Albertas Vytautas // Muzikos enciklopedija, A-H, t. 1. – Vilnius, 2000. – p. 106, nuotr.
Baika Albertas Vytautas // Lietuva, A-I, t. 2. – Vilnius, 2010. p. 127, nuotr.

Bakšienė Daiva – architektė, teisininkė

Bakšienė DaivaGimė 1975 m. Biržuose. 1982–1993 m. mokėsi Biržų 1-oje vid. mokykloje. 1999 m. baigė architektūros bakalaurą, 2008 m. architektūros magistro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dirbo architekte, ypatingų statybų vadove. 2011 m. įrašyta į rekomenduojamų statybos arbitrų sąrašą, 2013 m.–į teismo ekspertų sąrašą. 2012 m. D. Bakšienė baigė teisės studijas Vilniaus universitete, įgijo teisės magistro laipsnį. Dirbo konsultante ir teisininke Advokatų kontoroje. Nuo 2013 m. dirbo Lietuvos architektų rūmuose, buvo tarybos narė, vėliau pirmininkė (2019 m. atsistatydino). Rengė mokymus bei teikė privačias teisines konsultacijas.

Žiūrėta internete: 2023 m. birž. 6 d. www.mokymuklubas.lt

Balčiūnas Henrikas Antanas – architektas

Balčiūnas Henrikas AntanasGimė 1943 m. birželio 13 d. Biržuose. Mokėsi Kauno politechnikos institute (1960–1968 m.). Balčiūnas H. A. dirbo Kauno radijo gamykloje Techninės estetikos biuro viršininku (1968–1971); Miestų statybos projektavimo institute (Kauno filiale) vyresn. architektu (1971–1973), grupės vadovu, sektoriaus viršininku (1974–1994), Kauno miesto buv. Lenino r. architektu (1973–1974); UAB „Kuoras“ architektu (1994); koncerne „SAF“ vyr. architekto pavaduotoju (1994–1996); UAB „Šeba“ architektu (1996); bendroje Lietuvos ir Vokietijos architektūros firmoje „Genezė“ architektu (nuo 1996). H. A. Balčiūno didžiausi projektuoti statiniai: Kaune–viešbučiai „Taiklioji Neris“, „Respublika“, „Žaliakalnis“, Stoties turgus, įvairūs miesto kvartalai ir kompleksai, Panevėžyje buvę „Ekrano“ gamyklos kultūros namai.

Lietuvos architektai. – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002. – p. 212

Balsienė Vanda – dailėtyrininkė, muziejininkė

Gimė 1942 m. kovo 25 d. Biržuose. 1949–1953 m. mokėsi Kupiškio pradinėje mokykloje, o nuo 1968–1974 m. Kupiškio vidurinėje mokykloje. 1974 m. baigė menotyros studijas Vilniaus dailės institute. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Kupiškio filialo mokslinė bendradarbė, vedėja, 1964–1969 m. ir 1988–1998 m. Kupiškio kultūros namų dailininkė, mokslinių archeologinių tyrinėjimų Kupiškio rajone viena iš organizatorių ir dalyvių (1978–1980 m. ištirta 10 objektų). Parašė scenarijų etnografiniam spektakliui „Vesėlios anoj šaly“, buvo dailininkė Kupiškio etnografinio liaudies teatro spektaklių „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, „Šienpjovių daina“, jubiliejinių krašto švenčių dekoratorė. 1999 m.  ir 2000 m. „Kupiškėnų kalendoriaus“ autorė. Mirė 2002 m. gruodžio 8 d. Kupiškyje.

Žiūrėta Internete: 2023 m. birž. 6 d. www.kupiskiovb.lt

Bogdanas Aleksandras – dirigentas, muzikos pedagogas

Bogdanas AleksandrasGimė 1919 m. lapkričio 24 d. Žeimiuose, Kėdainių apskrityje. 1932 m. baigė Žeimių pradinę mokyklą, vėliau įstojo į Biržų gimnazijos 4-ąją klasę. 1938 m. įstojo į Kauno valstybinę konservatoriją, kartu lankydamas Kauno suaugusiųjų gimnaziją (baigė 1943 m.). Konservatorijoje mokėsi fortepijono- vargonų fakultete, kartu lankė dirigavimo ir kompozicijos paskaitas (jų nebaigė dėl ligos bei Vilniaus ir Kauno konservatorijų susijungimo). Nuo 1947 m. dėstė Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1948 m. buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje ( dabar Kauno apskritie Juozo Naujalio muzikos mokykla), o nuo 1950-1952 m. ir 1960-1965 m. paskirtas šios mokyklos direktoriumi. Dėstė muzikos teorijos, harmonijos, privalomojo fortepijono disciplinas, vadovavo moksleivių styginiam orkestrui. 1949–1969 m. vadovavo J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos simfoniniam orkestrui. 1965 m. buvo pakviestas būti vyriausiuoju Respublikinės moksleivių Dainų šventės dirigentu. 1965 m. įkūrė Kauno miesto liaudies simfoninį orkestrą ir tų pačių metų gegužės 10 d. Kauno filharmonijoje surengė pirmąjį koncertą.
Mirė 1973 m. sausio 20 d.

Žiūrėta Internete: 2023 m. birž. 7 d. www.nmg.lt

Brėdikis Vytautas – architektas, dailininkas, profesorius

Brėdikis VytautasGimė 1930 m. lapkričio 20 d. Biržuose. Mokėsi Biržuose, o 1949 m. baigė Biržų gimnaziją. 1949–1955 m. studijavo Lietuvos Dailės instituto architektūros fakultete ir įgijo dailininko-architekto specialybę. 1955–1965 m. dirbo Miesto statybos projektavimo instituto architektu,1960–1964 m. buvo grupės vadovas, 1964–1965 m. projektų vyriausiasis architektas, buvo Lietuvos architektų sąjungos narys. Nuo 1965 m. dirbo dėstytoju Lietuvos Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1971 m. tapo docentu, nuo 1984 m. profesoriumi, 1988–1933 m. rektoriumi, Lietuvos mokslo tarybos ekspertu. V. Brėdikis buvo Vilniaus biržiečių klubo „Krivulė“ narys.
Pagal jo projektus Vilniuje pastatyta (kartu su kolegomis): Antakalnio (1960), Lazdynų (1967–1974) gyvenamieji rajonai, autobusų stotis (1974), LSSR Dailės instituto mokomasis korpusas (1981); parengė Vilniaus universiteto Skargos kiemo restauravimo projektą (1979); suprojektavo tipinius gyvenamuosius namus, kaimo mokyklas, skulptūrinių (1976 m. J. Janonio Biržuose, skulptorius K. Bogdanas) bei antkapinių paminklų architektūrinių dalių apipavidalinimus, interjerų, parodų ekspozicijas. Parengė projektus Dailės akademijos tilto statybai (1984), memorialui žuvusiems už laisvę Žeimiuose (1997, skulp. K. Bogdanas) ir žuvusiems vietinės rinktinės kariams Paneriuose (2001, skulpt. K. Bogdanas). Darbo įvertinimai ir apdovanojimai: Lenino premija už Lazdynų gyvenamąjį rajoną (1974), SSRS Ministrų Tarybos premija už Vilniaus autobusų stotį (1975), LSSR valstybinė premija už Lietuvos Dailės instituto (dabar VDA) mokomąjį korpusą (1984), Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas (1998) ir Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinas). Mirė 2021 m. sausio 15 d. Vilniuje.

Lietuvos architektai. – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002. – p. 237
Butkevičius Algirdas. Biržų krašto siluetai. – Vilnius, Kriventa, 2021. – p. 60–63.

Briedis Juozas – dailininkas, kompozitorius, agronomijos daktaras, karininkas

Briedis JuozasGimė 1912 m. rugsėjo 10 d. Nausėdžių kaime (Nemunėlio Radviliškio), Biržų rajone. 1930 m. baigė Jurbarko „Saulės“ gimnaziją. 1935 m. baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo agronomu Alytaus, Seinų, Ukmergės ir Biržų apskrityse. 1937–1938 m. dainavimo mokėsi Kauno muzikos mokykloje pas J. Būtėną, vėliau ir Bonos universitete pas E. Vasselį.
J. Briedis vadovavo daugeliui chorų ir vokalinių ansamblių Lietuvoje, pasitraukus į Vakarus–Vokietijoje, Austrijoje ir JAV. 1948 m. buvo suteiktas agronomijos daktaro mokslinis laipsnis. 1949–1952 m. vadovavo chorams ir vyrų oktetui Australijoje, buvo Lietuvių katalikų centro valdybos pirmininkas, rašė straipsnius į „Mūsų pastogė“. 1952 m. atvyko į Čikagą, kur konservatorijoje mokėsi harmonijos ir kompozicijos pas dr. L. Portą ir A. Jurgutį. Nuo 1960 m. vadovavo Maironio lituanistinės mokyklos vaikų chorui Lemonte (Ilinojaus valstija), sukūrė dainų poeto B. Brazdžionio eilių tekstais. 1978 m. Čikagos Jaunimo centre buvo surengtas J. Briedžio kūrinių koncertas. Mirė 1991 m. vasario 2 d. Čikagoje (JAV).

Budriūnaitė JūratėŠiaulių dramos teatro aktorė

Budriūnaitė JūratėGimė 1973 m. birž. 6 d. Gulbinų kaime, Biržų rajone. Mokėsi Gulbinų pradinėje, Pabiržės vidurinėje mokyklose. 1992–1996 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo 1996 m. vaidina Šiaulių dramos teatre, 2004 m. pradėjo dirbti muzikos vadove Šiaulių YAMAHA muzikos mokykloje, kartu su vyru V. Kamrazeriu įkūrė vaikų studiją „Nieko tokio“. „...Mano širdies meilė yra TEATRAS. Kiekvienas spektaklis man yra kaip pasimatymas,-laukiamas, abejojamas, nedrąsus, aistringas“,sako pati aktorė. Šiaulių dramos teatre aktorė sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų. Vieni ryškiausių: Juodoji Stiurdesė (M. Michel „Varnų šokis“), Frida (L.Pirandello „Henrikas IV“, Snieguolė (pagal Br. Grimų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai), Verutė (S. Gedos „Inteligentiškas beprotnamis“, Agnė Skruzdėlienė (A. sruogos „Dobilėlis penkialapis“), Izolda Auksaplaukė, Izolda Baltarankė (J. Bedlerio „Tristanas ir Izolda“, Keti („Juozapas Šveikas pagal J. Hašeką, Maša (A. Čechovo „Trys seserys“, Nora (H. Ibseno „Nora“) ir kt. Vaidmenys filmuose (serialuose): „Kriminalinės istorijos‘ (1994–1998, rež. V. Valašinas), „Moterys meluoja geriau“ (2008–2017, rež. R. Banionis ir S. Račkys), „Naisių vasara. Sugrįžimas“ (2016, rež. R. Banionis ir S. Balandis), „Juodosios našlės“ (2016, S. Bartkus).
Apdovanojimai: 2001 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausios metų aktorės vardas ir premija; 2001 m. Banko „Snoras“ premija už geriausią antraplanį aktorės vaidmenį; 2003 m. Šiaulių apskrities viršininko administracijos padėka už nacionalinių kultūros vertybių propagavimą regione ir nuoširdų teatro meno turtinimą; 2004 m. AB spaustuvės „Titnagas“ padėka už Elės vaidmenį spektaklyje „Daktaras ir Mangaryta“; 2007 m. Banko „Snoras“ premija už geriausią sezono antraplanį aktorės vaidmenį; 2007 m. Kultūros ministerijos premijos ir atminimo ženklo „Auksinis scenos kryžius“ nominanto diplomas už geriausią 2006/2007 m. teatro sezono antraplanės aktorės vaidmenį („Princesė Turandot“, rež. A. Giniotis); 2008 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausios 2007 m. aktorės vardas ir premija; 2011 m. Kultūros ministerijos padėka už sukurtus brandžius vaidmenis ir pasiektą profesinį meistriškumą; 2018 m. „Ticketmarket“ premija kategorijoje nepagrindinis vaidmuo už Motinos Moters vaidmenį spektaklyje M. Walezak „Kasykla“ (rež. A. Areima); 2022 m. Moterų klubo „Šiaulietė“ įsteigtas prizas už meninį įtaigumą, kuriant Gertrūdos vaidmenį spektaklyje „Man šiandien–Hamletas“ (rež. I. Stunddžytė).

Butkevičius Algirdas. Biržų krašto siluetai.Vilnius, Kriventa, 2021. – p. 63–68
Mikelionienė Edita. Apie kelią į teatrąkraštietė Jūratė Budriūnaitė.Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2016, kovo 1, p. 7
Drevinskaitė-Žilinskienė Indra. Gulbinų krašto aktorė dėkojo biržiečiams.Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2016, kovo 1. p. 12

Budriūnas Antanas – kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas

Budriūnas AntanasGimė 1902 m. rugsėjo 20 d. Pabiržėje. Biržų rajone. Lankė slaptą Daudžgirių dvaro mokyklą, muzikos mokėsi pas vietos vargonininką. 1919–1921 m. vargonininkavo ir vadovavo mėgėjų chorams Pabiržėje ir Smilgiuose (Biržų r.). 1922–1938 m. mokėsi dainuoti Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje (dėst. A. Katkus), skambinti fortepijonu (dėst. L. Dauguvietytė ir B. Dvarionas), kompozicijos (dėst. J. Gruodis), choro dirigavimo (dėst. J. Štarka ir N. Martinonis). 1928 m. vadovavo karių chorui Kaune ir vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje. Tęsdamas studijas dainavo „Dainos“ draugijos chore, buvo Dotnuvos žemės ūkio instruktorius ir mišriojo choro vadovas (1926–1937), Dotnuvos akademijos bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas. 1938–1940 m. vadovavo Kauno studentų ateitininkų chorui. 1931 m. kartu su broliais Motiejumi ir Broniumi išleido žurnalą „Muzikos barai“. Buvo redakcijos komisijos narys, rašė straipsnius. Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo valdybos narys, antrasis sekretorius ir iždininkas, pučiamųjų orkestrų instruktorius. 1932 m. inicijavo pirmąjį Lietuvoje tipografinį natų spausdinimą.
1937–1942 m. dėstė muziką Kauno gimnazijoje. 1940–1942 m. dirbo Konservatorijoje. 1942–1948 m. dėstė Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, vadovavo mišriajam chorui ir vargonininkavo. 1946–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, o nuo 1949 m. iki gyvenimo pabaigos–LSSR Vilniaus konservatorijoje. Buvo Solinio dainavimo ir chorinio dirigavimo fakulteto dekanas, Operinio parengimo katedros vedėjas, direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, Choro dirigavimo katedros vedėjas, choro studijos vadovas ir dirigavimo dėstytojas, docentas ir profesorius. 1957–1959 m. dėstė Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje. 1961 m. įkūrė Respublikinį muzikos mokytojų mišrųjį chorą, buvo jo dirigentu ir vadovu. .A. Budriūnas buvo tarpukario ir pokario Lietuvos dainų švenčių dirigentas, konsultantas, Vilniaus miesto chorvedžių tarybos narys. Nuo 1964 m. chorų apžiūrų ir konkursų komisijų pirmininkas, narys, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Parašė straipsnius choro meno interpretavimo klausimais, chorų koncertų recenzijas, muzikos vadovėlį VIII kl. mokiniams (1960). Sukūrė vokalinių instrumentalinių kūrinių vaikams ir suaugusiems, harmonizavo lietuvių liaudies dainas chorams, parašė keletą giesmių. Apdovanojimai: 1955 m. suteiktas nusipelniusio artisto vardas; 1962 m. suteiktas Liaudies artisto vardas. „Tėvų įdiegta pagarba ir meilė lietuvių liaudies dainai lydi mane visą gyvenimą. Gerai atsimenu, kad tarpusavy kartais vaikams susivaidijus, tėvas liepdavo dainuoti arba pats užtraukdavo dainą. Vėl darydavosi jauku ir gera“,jau būdamas žymiu kompozitoriumi kalbėjo A. Budriūnas.
Mirė 1966 m. spalio 5 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Budriūnas Antanas // Muzikos enciklopedija, A–H, t.1. – Vilnius, 2000. – p. 211–212
Budriūnas Antanas: [straipsniai, amžininkų atsiminimai]. – Vilnius, Vaga, 1974. – 271 p.
Butkevičius Algirdas. Biržų krašto siluetai.– Vilnius, Kriventa, 2021. p. 67–70
Butkevičius Algirdas. Svajonė – dainuoti Lietuvai. – Iliust. // Šiaurės rytai. – 2012, rugs. 18, p. 9
Butkevičius Algirdas. Svajojęs apie dainuojančią Lietuvą. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2017, rugs. 26, p. 4–5

Budriūnas Bronius – kompozitorius, dirigentas, pedagogas

Budriūnas BroniusJauniausias iš muzikų brolių Budriūnų gimė 1909 m. liepos 29 d. Pabiržėje, Biržų rajone. Pirmasis muzikos mokytojas buvo Pabiržės vargonininkas J. Klastauskas. 1925–1938 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje (vargonavimo klasėje pas J. Naujalį, kapelmeisterio meno pas E. Gailevičių, diriguoti pas J. Štarką ir kompozicijos pas J. Gruodį). 1932 m. ir 1936 m. mokytojavo Kaune, 1935 m.Kaišiadoryse. 1938–1940 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio akademijos chorui, 1940–1941 m. Lietuvos filharmonijos chorui ir jam dirigavo.1941–1944 m. dirbo mokytoju Vilniaus muzikos mokykloje. 1942–1944 m. tapo Vilniaus operos trupės vyriausiuoju chormeisteriu. 1943–1944 m. simfoninio dirigavimo mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje pas J. Kačinską. 1944 m. B. Budriūnas pasitraukė į Vokietiją, kur bažnytinės muzikos mokėsi Regensburge (F. Herbelio kl.), kompozicijos Štutgarte (G. V. Albrechto kl.). Gyvendamas Vokietijoje vargonininkavo, vadovavo lietuviškiems chorams, daug koncertavo. Šeinfelde vadovavo muzikos kursams, mokytojavo ir įrašė lietuviškas dainas į plokšteles. 1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Detroite. Vadovavo vyrų chorui. Iki 1951 m. buvo Lietuvių radijo klubo „Balsas“ vadovas, choro, vyrų kvarteto ir okteto, moterų seksteto bei solistų vadovas, vargonininkavo ir vadovavo chorui „Regina Pacis“. 1951–1953 m. subūrė vyrų kvartetą, su juo koncertavo, išleido 5 plokšteles. 1953 m. persikėlė į Los Andželą. Vargonininkavo Šv. Kazimiero parapijoje, vadovavo chorui, daug koncertavo. Su chorais, vokaliniais ansambliais ir solistais išleido 12 plokštelių. Vadovavo vietos gimnazijos ir Šv. Trimitų bažnyčios chorams, dirbo vietos lituanistinių mokyklų muzikos mokytoju ir vadovavo vaikų chorams. B. Budriūno vadovaujama fortepijono ir dainavimo studija išugdė daug gerų muzikantų. Buvo JAV ir Kanados Dainų švenčių dirigentas (1956, 1961, 1966, 1971, 1978), Adelaidės Lietuvių dainų šventės dirigentas (1974). 1970 m. B. Budriūnas dalyvavo Latvijos dainų šventėje. 1975, 1974 1985 m. lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo Lietuvos dainų šventėse. Nuo 1949 m. kompozitorius buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, o 1956 m. išrinktas Centro valdybos vicepirmininku. 1988 m. R. Kleva Vidžiūnienė išleido knygą „Kompozitorius Bronius Budriūnas“. 1985 m. B. Budriūnas apdovanotas LB Kultūros tarybos muzikos premija. Kompozitorius sukūrė daugiau kaip 370 įvairaus žanro kūrinių. Iš jų žymesnieji: 5 kantatos „Tėviškės namai“, „Gintaro krašto baladė“, „Lietuvos šviesos keliu, „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, „Per pasaulį keliauja žmogus“; operetė „Sidabrinė daina“; Mišios Šv. Kazimiero garbei. Sukūrė daug dainų, giesmių, kūrinių fortepijonui, smuikui Raudą styginių kvartetui, simfoninę poemą ir kt. „...kiekvienai dainai aš ieškau gražesnės melodijos, dvasios ir stiliaus, formų lengvumo, kas galėtų pastoviau išlikti, kaip muzikinės vertybės“,sakė kompozitorius.
B. Budriūnas mirė 1994 m. spalio 11 d. Los Andžele (JAV). Palaikai parvežti į Vilnių ir perlaidoti 1996 m. gegužės 11 d. Antakalnio kapinėse.

Bronius Budriūnas // Muzikos enciklopedija, A–H, t. 1. – Vilnius, 2000. – p. 212
Kleva-Vidžiūnienė Rūta. Kompozitorius Bronius Budriūnas. – Chicago, Draugas, 1988. – p. 159 psl.
Butkevičius Algirdas. Jauniausias iš trijų brolių. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2019, geg. 28, p. 8
Šernaitė Kristina. Bronius Budriūnas // Tarp knygų. – 2009, Nr. 6, p. 22-28.

Budriūnas Motiejus – kompozitorius, choro dirigentas

Budriūnas MotiejusVyriausias iš trijų brolių muzikų Budriūnų gimė 1898 m. rugsėjo 22 d. Pabiržėje, Biržų rajone. Lankė dvimetę rusišką Kirkilų pradžios mokyklą, o pasibaigus spaudos draudimui iki 1913 m. mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje. Vėliau baigė Kaune surengtus mokytojų kursus, mokytojavo Kirkilų ir Zizonių pradinėse mokyklose. Muzikos mokėsi savarankiškai, pirmąsias žinias gavo iš Pabiržės vargonininko J. Klastausko. Gabus jaunuolis subūrė jaunimo chorą, rengė muzikinius literatūrinius vakarus. 1920 m. persikėlė į Biržus, dirbo savivaldybėje raštininku, vadovavo vietos mėgėjų chorui, dalyvavo B. Dauguviečio režisuotuose spektakliuose. 1924–1928 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje ir konservatorijoje smuiko ir muzikos pedagogikos klasėse, bendradarbiavo muzikinėje spaudoje („Muzikos mene“, „Kultūroje“, „Muzikos atžalose“, „Muzikoje“). 1927–1931 m. mokytojavo Kretingoje, kur suorganizavo šaulių chorą, rengė koncertus. Baigęs konservatoriją, M. Budriūnas metus dirbo muzikos instruktoriumi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, vadovavo kameriniam orkestrui, mišriam chorui, vyrų vokalinei grupei, ansambliams, rengė koncertus. Kartu su broliais A. ir B. Budriūnais 1931 m. išleido pirmąjį Lietuvoje nuolat išeinantį muzikinį leidinį „Muzikos barai“ ir buvo jo redaktorius, rašė straipsnius apie muziką „Lietuvos aide“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kt. Su chorais dalyvavo Lietuvių dainų šventėse, kartu su J. Kačinskiu 1932 m. įsteigė Lietuvos muzikininkų progresistų draugiją, vėliau Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos skyrių. 1933 m. Dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje, mokyklos orkestre griežė smuiku. Nuo 1940 m. dirbo Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento muzikos inspektoriumi, vėliai Meno reikalų valdybos Muzikos skyriaus viršininku. 1940–1941 m. dėstė Kauno konservatorijoje, Vilniau muzikos mokykloje. 1941–1944 m. M. Budriūnas rengė ir reformavo pradinių mokyklų, gimnazijų muzikos programas ir pradinėms mokykloms išleido dainų rinkinį „pradinis dainynas“ (1944). 1944 m. artėjant sovietinei okupacijai kompozitorius pasitraukė į Vokietiją, mokytojavo Regensburgo ir Scheinfeldo lietuvių gimnazijose, dėstė muzikos kursuose, vadovavo Memingeno lietuvių stovyklos chorui „Darna“, dalyvavo koncertuose, renginiuose, buvo aktyvus lietuvių išeivijos kultūros veikėjas ir puoselėtojas. Savo broliui Broniui laiškuose kompozitorius rašė: „Dainuojame lietuviškai ir latviškai, ir vokiškai, ir ukrainietiškai, ir estiškai... imu Jakubėno „Tremtinių giesmę“. Iš partitūros atrodo, kad tai labai gražus dalykas...“. Ir kaip 1958 m. rašė atliekant šį kūrinį Miuncheno Vasario 16-osios paminėjime net „nelietuviai buvo sujaudinti ir daugelis braukė ašaras“. Mirė 1969 m. sausio mėnesį Memingine (tiksli mirties data nežinoma, palaidotas sausio 20 d.).

Budriūnas Motiejus // Muzikos enciklopedija, A–H, t. 1. – Vilnius, 2000. – p. 212.
Dumblauskaitė Lina. Muzikai broliai Budriūnai. – Vilnius, 2011. – 432 p.
Butkevičius Algirdas. Muzikas iš Pabiržės: 120-osioms Motiejaus Budriūno gimimo metinėms. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2018, rugs. 25, p. 5

Čerbulėnas Klemensasetnografas, menotyrininkas, muziejininkas

Čerbulėnas KlemensasGimė 1912 m. rugsėjo 24 d. Spalviškių kaime, Biržų rajone. Baigė Gulbinų pradžios mokyklą, vėliau Biržų gimnaziją. Jau besimokydamas Biržuose domėjosi krašto istorija, liaudies tradicijomis, papročiais, menu ir architektūra. 1933 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo istorijos fakultete, o studijas baigė 1941 m. Vilniaus universitete. Būdamas studentu dalyvavo istorinėse ekspedicijose, domėjosi senoviniais daiktais, buitimi, tradicijomis, rengė kraštotyrinius darbus apie kryžius, dievdirbius. Po studijų K. Čerbulėnas dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (M. K. Čiurlionio dailės muziejus) skyriaus vedėju, vyriausiuoju fondo saugotoju, direktoriumi. 1950 m. pašalintas iš muziejaus (nuslėpus faktą apie mokytoją brolį Joną ištremtą į Sibirą) ir šešerius metus dirbo pedagoginį darbą. Vėliau įsidarbino Kauno Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute ir apginė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių liaudies gyvenamojo pastato raida“ ir istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos valstiečių kiemo pastatų susidarymo istorija“.
Dar 1941 m. K. Čerbulėnas rašė, kad reikia Lietuvoje įkurti muziejų po atviru dangumi, todėl 1966 m. pradėjus kurti Buities muziejų Rumšiškėse pirmuoju eksponatu tapo jo pasiūlytas Vėjo malūnas iš Akmenės kaimo, o iš gimtojo Spalviškių kaimo perkeltas gyvenamasis namas būdingas Biržų kraštui, Juozo Šlikos iš Kirdonių k. pagamintos staliaus tekinimo staklės, kalvio Jono Masono įrankiai. 1970–1974 m. jis dirbo šio muziejaus moksliniu vadovu. 1973 m. suteiktas kraštotyros draugijos garbės nario vardas. Važinėjo po Lietuvą, rinko eksponatus, siekė išsaugoti istorinį Lietuvos paveldą, dalyvavo sudarant muziejaus generalinį planą. Apie pirmojo Lietuvoje liaudies buities muziejaus kūrimo darbus ir metodiką parašė daug straipsnių spaudoje. Viso parašė daugiau nei 600 mokslinių straipsnių, iš kurių 343 buvo publikuoti. K. Čerbulėnas yra 6 knygų bendraautorius. Skaitė pranešimus konferencijose, vedė paskaitas, ekskursijas. Likusį gyvenimą paskyrė mokslinėms studijoms–lietuvių liaudies ir monumentalinės architektūros tyrimams.
Sovietiniais laikais jo nuopelnai nebuvo įvertinti dėl valdžiai „neparankios“ veiklos ir nepatikimumo. „Tarsi dovana buvo bendravimas su šiuo kukliu, iškalbingu, bet ne tuščiakalbiu žmogumi, labai darbščiu, reikliu sau ir aplinkiniams“,-prisimena J. Morkūnas. Gimtuosiuose Spalviškiuose yra išlikusi etnografo, menotyrininko, muziejininko Klemenso Čerbulėno sodyba. Mirė K. Čerbulėnas 1986 m. sausio 4 d. Kaune. Palaidotas Kleboniškio (Kaunas) kapinėse.

Butkevičius Algirdas. Biržų krašto siluetai. – Vilnius, Kriventa, 2021. – p. 82–84
Balčiūnas Jonas. Nuo Kirdonių iki Biržų. – Lietuvos aviacijos muziejus, Kaunas, 1995.– p. 116–119
Kažemėkaitytė Jolanta. Spalviškių ir visos Lietuvos ąžuolas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2012, rugs. 25, p. 13
Prunskienė Liuda. Su tėviškės vaizdu širdy. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2022, rugpj., 23, p. 8–9

Četkauskas Vytautas Laimutismuzikos mokytojas, chorvedys

Gimė 1934 m. vasario 22 d. Kriaunų miestelyje, Rokiškio rajone. 1955–1959 m. chorinio dirigavimo mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos mokykloje, o vėliau studijas tęsė neakivaizdiniu būdu Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1976 m. neakivaizdiniu būdu baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijo pedagogo-psichologo specialybę. 1955–1959 m. dirbo Papilio (Biržų r.) vidurinės mokyklos muzikos mokytoju, vaikų ir vyresnių klasių moksleivių chorų bei skudučių ansamblio vadovu, kultūros namuose moterų ir mišriųjų chorų vadovu. Jo vadovaujami kolektyvai ne kartą pelnė pirmąsias vietas rajoniniuose ir kituose renginiuose. Nuo 1959 m. dirbo Rokiškio muzikos mokykloje mokytoju, o 1961–1974 m. užėmė direktoriaus pareigas. Su kolektyvais ne kartą dalyvavo ir pelnė prizines vietas respublikinėse Dainų šventėse, apžiūrose. 1975 -1985 m. dirbo Biržų muzikos mokykloje direktoriaus pareigose, vadovavo chorui, kurį parengė 1977m., 1980 m. ir 1985 m. respublikinėms Dainų šventėms. Vadovavo Biržų r. švietimo darbuotojų moterų chorui, kuris 1985 m. pelnė geriausią kolektyvo vardą. Šis choras dalyvavo 1990 m. Lietuvos tautinėje dainų šventėje, daug koncertavo ir pelnė prizines vietas. Nuo 1985–1993 m. gyveno ir dirbo Panevėžyje, mokytojavo, vadovavo vaikų chorui, mergaičių vokaliniam ansambliui. 1994 m. grįžo į Rokiškio kraštą, dirbo mokytoju ir kultūros namų administratoriumi (Panemunė). 1996 m. įkūrė kraštiečių draugiją „Panemunio krivūlė“, o sekančiais metais sukūrė projektą „Nikodemas Martinonis tėviškėn sugrįžta“. 1961–1984 m. buvo Rokiškio ir Biržų rajonų dainų švenčių organizatorius ir vyriausiasis dirigentas, muzikos mokymo metodinių komisijų pirmininkas. Mirė 2017 metais sausio 4 d. Biržuose.

Žiūrėta Internete: 2023 m. birž. 28 d. https://lietuvai.lt

Čižiūtė Kristina – menininkė, tekstilininkė, rūbų stilistė

Čižiūtė KristinaGimė 1974 m. liepos 14 d. Biržuose. Baigė Biržų „Atžalyno“ vidurinę mokyklą. Mokėsi Kauno Stepono Žuko technikume (dabar Justino Vienožinskio menų fakultetas) rūbų modeliavimo. Tekstilės bakalauro ir magistro studijas tęsė Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete (magistro studijų baigimo darbas–audinys „Kovo 17-oji“). Visada domėjosi aprangos dizainu, tekstile, skaitmenine ir analogine fotografija. Savo kūryboje jungia tekstilės meną ir fotografijos raišką, fotografuoja autoportretus, stiliaus reklamas. Kuria tekstilės kūrinius, savanoriauja meno renginiuose, yra teatro, šokio spektaklių kostiumų dailininkė ir viena iš galerijos „Artaveniu“ įkūrėja, dėsto Kauno J. Vienožinskio menų fakultete. K. Čižiūtė sukūrė fotografijų ciklą „Kauno miesto herojai“ (paroda pirmą kartą pristatyta 2013 m.).

Žiūrėta Internete: 2023 liepos 4 d. https://kauno.diena.lt

Dambrauskaitė Birutė – dainininkė

Dambrauskaitė BirutėGimė 1943 m. lapkričio 30 d. Papilio miestelyje, Biržų rajone. Kai dainininkei buvo vieneri metai tėvai išsikraustė į Vilnių. Mokėsi muzikos mokykloje, vėliau įstojo į M. K. Čiurlionio meno mokyklą chorinio dirigavimo klasę. 1962 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos akademija) ir baigė tris chorinio dirigavimo kursus. Studijuodama pradėjo dainuoti „Neringos“ kavinėje. Nuo 1965–1982 m. dainavo Vilniaus „Dainavos“ restorane. Vėliau dainavo naktiniuose baruose, restoranuose „Žirmūnai“, „Šaltinėlis“, „Lietuvos“ viešbučio 22-antrojo aukšto naktiniame bare „Jet Set“. Dar kartą grįžo į „Dainavos“ restoraną, dainavo viešbutyje „Villon“, restorane „Elguva“. Nuo 1993 m. režisieriaus V. Pauliukaičio paskatinta pradėjo dainuoti didžiojoje scenoje, tapo soliste Miko Vaitkevičiaus vadovaujame orkestre, koncertavo užsienio šalyse. B. Dambrauskaitė–savito balso dainininkė, ilgametė lietuviškos estrados scenos primadona, dainuojanti bliuzą, džiazą, „Šlagerių karalienė“ (2004 m.), A. Šabaniausko premijos laureatė (2007 m.), daugelio konkursų laureatė, parengusi koncertą kartu su šokių teatru „Andre Dance“ (vad. A. Procivas), mokiusi vaikus dainavimo. Šiuo metu koncertuojanti privačiuose renginiuose, kaip sako pati dainininkė „...tiems, kurie ją myli... galiu dainuoti, džiazą, bliuzą, tą ir darau, tik savo auditorijai“. Dainininkė ne kartą buvo pakviesta atlikti vaidmenis kino filmuose, roko operoje (K. Antanėlio ir S. Gedos „Meilė ir mirtis Veronoje, 2005), miuzikle („Kurto Weillio moterys“, rež. Vyt. Pauliukaitis, 2001), įrašė miuziklo „Velnio nuotaka“ veikėjos Uršulės vaidmenį ir kt. 2009 m. R. Kazlaitė išleido žurnalistinį romaną „Esu, kokia esu. Birutė Dambrauskaitė“.

Kazlaitė Rasa. Esu, kokia esu. Birutė Dambrauskaitė: žurnalistinis romanas. – Vilnius, Laisvos valandos, 2009. – 216 p.
Lansbergienė Edita. Birutė Dambrauskaitė: man visur gerai, bet Papilys mano gimtinė... – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2014, bal. 8, p. 7–8
Girdvainis Julius. B. Dambrauskaitė: „Gyvenimo meilė–muzika“. – Iliustr. // Vakarinės naujienos.–1988, gruod. 3, p. 9

Danylienė-Mališauskaitė Laimutė – aktorė

Laimutė Mališauskaitė DanylienėGimė 1955 m. kovo 18 d. Vabalninko miestelyje, Biržų rajone. 1973 m. įstojo į Juozo Miltinio teatro studiją ir pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre aktore. 1987 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.

Žiūrėta Internete: 2023 liepos 5 d. https://paneveziokrastas.pavb.lt

 

Daugirdienė-Balčiauskaitė Virginija – pianistė, dėstytoja, koncertmeisterė

Daugirdienė VirginijaGimė 1945 m. rugsėjo 23 d. Biržuose. Jau vaikystėje tėvai (evangelikų reformatų kunigas, publicistas, Lietuvos kariuomenės kapelionas Aleksandras Balčiauskas ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kuratorė, Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narė, Vilniaus vaikų sekmadieninės mokyklos įkūrėja Aleksandra Balčiauskienė) pastebėjo neeilinius dukros muzikinius gabumus. 1952–1961 m. mokėsi Biržų II-oje vidurinėje mokykloje. 1961 m. gimtajame mieste baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę. Vėliau įstojo į Panevėžio muzikos technikumą, aukštąjį muzikinį išsilavinimą įgijo Vilniaus konservatorijoje. Dar studijų metais asistavo prof. L. Dirgiui vargonų muzikos koncertuose, nuo 1990 m. vargonininkavo Kauno liuteronų bažnyčioje. 1977 m. susikūrus Kauno senosios muzikos ansambliui grojo klavesinu. 1985–1989 m. dirbo koncertmeistere Joensuu (Suomija) konservatorijoje. Yra koncertavusi Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Didžiąją gyvenimo dalį daugiau nei 40 metų dirbo fortepijono dėstytoja ir koncertmeistere Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, nuolat koncertuodavo. Buvo nuolatinė Biržuose rengiamų koncertų, festivalių dalyvė. V. Daugirdienė-Balčiauskaitė–pirmoji pianistė Lietuvoje atliko iš Biržų kilusio kompozitoriaus L. Jakubėno kūrinius, aktyviai dalyvavo V. Jakubėno draugijos veikloje; ji priklauso Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai, yra aktyvi Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narė. Apdovanojimai: 1980 m. už koncertinę veiklą apdovanota Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Garbės raštu; IX Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir styginių konkurse–Pagarbos raštu ir kt. Padėkos raštais; Karaliaus Mortos medaliu; Biržų vardo paminėjimo 550-ųjų metinių proga už kultūrinę veiklą gimtajame mieste Biržų rajono savivaldybės mero Padėkos raštu. „Ko negalima pasakyti žodžiais, pasako muzika“, – sako pati V. Daugirdienė-Balčiauskaitė.

Ko negalima pasakyti žodžiais, pasako muzika. – Iliustr. // Lietuva pristato. – 2010, bal., p. 50–51
Bagdonienė Janina. Ištikimybė menui ir Biržams. – Iliustr. // Biržiečių žodis.–2005, spal. 4, p. 5
Butkevičius Algirdas. Rugpjūtis tėvų namuose. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2002, rugs. 7, p. 2

Dauguvietis Borisas – režisierius, aktorius, dramaturgas

Borisas DauguvietisGimė 1885 m. kovo 26 d. Dauguviečių kaime, Biržų rajone. Nerūpestinga vaikystė keturių seserų draugijoje prabėgo ant Nemunėlio upės kranto. Meniška prigimtis buvo būdinga visiems Dauguviečių vaikams. Jau vaikystėje pradėjo groti violončele, vėliau gitara, rašė ir skaitė eiles, dainavo romansus. Pirmieji mokslo metai prabėgo Panevėžio gimnazijoje. Vėliau guvaus ir maištingo būdo jaunuolį tėvas išsiuntė mokytis į realinę Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnaziją. Ją baigęs įstojo į Rygos politechnikos institutą, iš kurios po metų buvo pašalintas dėl dalyvavimo 1905 m. revoliucijos mitinguose. 1906–1909 m. mokėsi Sankt Peterburgo imperatoriškoje teatro mokykloje, kurią baigęs vienintelis iš kurso draugų gavo iš karto du diplomus aktoriaus ir režisieriaus. 1909–1913 m. vaidino Literatūros ir meno draugijos teatre Sankt Peterburge. Vėliau išvažiavo dirbti į Petrozavodską, kur surinko savo aktorių trupę. Teko vaidinti ir Nižnij Novgorode ir kt. Rusijos miestuose. 1920 m. grįžo į Biržus ir 2 metus dirbo urėdijos girininku. Tuo pačiu laiku vadovavo Biržuose įsikūrusiai „Mūzos“ draugijos teatro mokyklai. Talentingą režisierių pastebėjo Kauno valstybinio dramos teatro direktorius L. Gira ir pakvietė vadovauti šiam teatrui. Nuo 1924–1941 m. buvo šio teatro aktorius ir režisierius. 1931–1935 m. dirbo režisieriumi Šiaulių dramos teatre. 1924 m. Kaune kartu su K. Glinskiu įsteigė vaidybos mokyklą ir dirbo dėstytoju. Jo iniciatyva 1927 m. pradėjo leisti laikraštį „7 meno dienos“. Vokiečių okupacijos metais režisierius pasitraukė iš teatro, apsigyveno kaime ir kurį laiką dirbo agronomu Žagarės dvare. Ir tik nuo 1944 m. Lietuvos dramos teatre ėmė dirbti vyr. režisieriumi, meno vadovu, direktoriumi bei teatro studijos vadovu. Šiame teatre pastatė pačius reikšmingiausius spektaklius–A. Ostrovskio „Mišką“, A. Čechovo „Vyšnių sodą“, M. Gorkio „Priešus“ ir „Jegorą Bulyčiovą“ ir kt. Tuo metu jis pasireiškė kaip dramaturgas, parašė pjeses „Nauja vaga“, „Uždavinys“, „Žaldokynė“, „Mokytoja“. Ižymioji B. Dauguviečio komedija „Žaldokynė“ (rež. K. Kymantaitė) pirmą kartą pastatyta 1948 m. kovo 19 d. Spektaklis atnaujintas 1975 ir 1985 m. ir rodomas iki dabar.
B. Dauguvietis itin rūpinosi lietuviška dramaturgija (pastatė 22 lietuvių rašytojų 46 veikalus) tokius kaip: P. Vaičiūno „Tuščios meilės pastangos“ (1926), „Aukso žaismas“ (1932), V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“ (1929), V. Krėvės „Žentas“(1931), A. Griciaus „Palanga“ (1932), K. Binkio „Atžalynas“ (1938) ir kt. Svarbiausi vaidmenys teatre: Baronas (A. Puškino „Šykštusis riteris“, 1924), Klaudijus (V. Šekspyro „Hamletas, 1932). Režisieriui Biržų kraštas visada buvo savas. Nuolat lankėsi ne tik biržiečių vadinamoje „Dauguvietynėje“, kvietė ir suburdavo draugus prie alaus darytuvių, bet ir rodė biržiečiams savo režisuotus spektaklius.
Atsidėkodamas Biržų kraštas talentingam ir išskirtiniam aktoriui ir režisieriui nuo 1997 m. kiekvienais metais vasario mėnesį rengia profesionalų teatro festivalį „Žaldokynės kraštas“.
Šiandien „Dauguvietynė“‘ prižiūrima privačių asmenų, ten ilsisi šviesaus atminimo menininko dukra režisierė, scenaristė, aktorė Galina Dauguvietytė. Tarptautinę teatro dieną (kovo 27-oji) už scenoje nuveiktus darbus geriausiam teatro menininkui (prie kitų apdovanojimų) teikiamas „Boriso Dauguviečio auskaras“. Aktorius Laimonas Noreika yra pasakęs: „Jis buvo tokia spalvinga, temperamentinga figūra, kad užgoždavo visus kitus. Užgoždavo gerąja to žodžio prasme. Visi žavėjosi juo. Ar mėgo jį, ar nemėgo...“. Mirė Borisas Dauguvietis 1949 m. liepos 13 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

Teatras: [Almanachas]. – Kn. 4. Borisui Dauguviečiui – 100. – V., Vaga, 1987. – 62 p.
Aleksaitė Irena. Borisas Dauguvietis. – V., Mintis, 1966. – 244 p.
Januševičius Borisas. Apygardos taikos teisėjo Dauguviečio vienkiemyje. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2013, gruod. 3, p. 5, 8

Dauguvietytė-Kudubienė Elena – aktorė, Kanados lietuvių teatro „Aukuras“ režisierė

Dauguvietytė Kudabienė ElenaGimė 1922 m. lapkričio 5 d. Dauguviečiuose, Biržų rajone. Tėvas–režisierius, aktorius ir dramaturgas Borisas Dauguvietis, motina–žymi carinės Rusijos teatrų aktorė Olga Kuzmina. Pirmieji gyvenimo metai prabėgo Dauguvietynėje, vėliau gyveno Biržuose, Šiauliuose. 1931 m. persikėlė į Kauną, kur lankė gimnaziją ir įstojo į Kauno jaunimo teatro dramos studiją. Privačiai mokėsi dainavimo, lankė Danutės Nasvytytės išraiškos šokio studiją. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir iki 1948 m. vaidino Augsburgo, Winnipego lietuviškuose dramos teatruose. 1949 m. emigravo į Kanadą ir kurį laiką dirbo slauge. Apsistojusi Hamiltone 1950 m. įsteigė lietuvišką teatrą „Aukuras“, kuris 50 metų buvo vienas žymiausių lietuvių išeivijos teatrų (premjierinis spektaklis K. Inčiūros „Vincas Kudirka“). Teatras gastroliavo ne tik Kanadoje, bet ir Amerikoje, kur buvo gausi lietuvių išeivijos bendrija. Veikalai buvo statomi lietuvių kalba, bet jos iniciatyva anglų kalba pastatė J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, J. Jankaus „Peilio ašmenis“ ir kt. Aktorė suvaidino dvidešimtyje Kanados ir Amerikos televizijos filmuose, šešiuose televizijos teatro spektakliuose, sukūrė keliolika reklaminių klipų. 1981–1997 m. dirbo Kanados televizijos bendrovėje CBC. E. Dauguvietytė-Kudabienė ne kartą lankėsi Lietuvoje ir gimtuosiuose Biržuose. 1990 ir 1997 m. kartu su teatru „Aukuras“ gastroliavo didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Žymiausieji aktorės vaidmenys: Augulė ( „A. Rūko „Bubulis ir Dundulis“, 1990), Poncija (F. Garcija Lorcos „Bernardos Albos namai, 1994). Žymesnieji spektakliai: K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ (1950), „Eglė žalčių karalienė“ (1984), P. Vaičiūno „Tėviškės pastogė“ (1985), S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“ (1992), S. Lauciaus „Ponios Žydrienės bendrabutis“ (1999). E. Dauguvietytei-Kudabienei suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas (1985) ir yra apdovanota Gedimino IV laipsnio ordinu. Mirė 2003 m. liepos 22 d. Hamiltone.

Butkevičius Algirdas. Penktoji Dauguviečio dukra. – Iliustr. // Krantai (1). – 2023, p. 64–67
Petrutis Petras. Visos mūsų tautos netektis. – Iliustr. // Draugas [Priedas: Mokslas, menas, literatūra].–2003, rugs. 6, p. 2

Dauguvietytė Galina – režisierė, scenaristė, aktorė

Galina DauguvietytėGimė 1926 m. lapkričio 25 d. Kaune. Jos tėvai-aktorius, režisierius ir dramaturgas Borisas Dauguvietis ir teatro aktorė Petronėlė Vosiliūtė. Aktorę siejo labai artimas ryšys su tėvu, todėl patys ryškiausi prisiminimai išliko iš tų dienų, kai galėjo laiką leisti atokiame vienkiemyje ant Nemunėlio upės kranto, taip vadinamoje Dauguvietynėje. Aktorė augo nuolatinėje bohemiškoje aplinkoje, kuri lėmė jos asmenybės išskirtinumą, šarmą ir charizmą. Nuolatinis tėvų persikraustymas vaikystėje ir būsimos aktorės mokyklų kaita – Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, Joniškis ir kt. Mokyklą baigė būdama 16 metų Joniškyje. 1943–1944 m. vaidino Žemaičių teatre Telšiuose (norėdama likti tėvų šešėlyje vaidino slapyvardžiu Galina Daugaitė). Per karą aktorė kartu su mama pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Šviecarijoje, bet ir vėl grįžo į Lietuvą. 1947–1949 m. lankė Lietuvos dramos teatro vaidybos studiją, o nuo 1948–1952 m. vaidino šiame teatre. 1951–1958 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje, baigė teatro, vokalinio dainavimo ir muzikos istorijos studijas. 1952–1958 m. buvo ansamblio „Lietuva“ artistė. Nuo 1960–1989 m. dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje režisiere.
G. Dauguvietytė – televizijos serialų, pirmosios lietuvių situacijų komedijos „Petraičių šeimoje“, 1964–1972 m.), „Sveika Irena“ (1984–1985 m. su K. Bagdonavičiumi), televizijos laidų „Mudu abudu ir kiti“ (1993–1997 m.) scenarijų autorė ir režisierė. Unikalaus balso savininkė įgarsino daugiau negu 50 animacinių filmų vaikams. Lietuvos televizijos muzikos redakcijoje 1975 m. režisavo pirmąjį Lietuvoje spalvotą koncertą, o vaidybiniuose Lietuvos kino studijos filmuose suvaidino įsimintinus epizodinius vaidmenis („Akmuo ant akmens“, „Žolės šaknys“, „Anderseno pasakos‘, „Mano mažytė žmona“ ir kt.). G. Dauguvietytė parašė prisiminimų knygas: „Perpetuum mobile“ (2002), „Post scriptum“ (2006), „Dialogai su savimi“ (2010). I. Liutkevičienė išleido knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte“. 2004 m. buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Aktorė niekada nebuvo abejinga Biržų kraštui, taip mylimai Dauguvietynei, kaip pati sakė „širdies namams“, nuolat dalyvavo profesionaliuose teatrų festivaliuose „Žaldokynės kraštas“, vyko į susitikimus su biržiečiais. „Meilei nėra apibrėžimo. Visas mano gyvenimas yra meilė. Aš neturiu priešų. Nė vieno. Matyt, kada žmonėms buvo dalijamas pyktis ir pavydas, Dievulis pro mane praėjo nepastebėjęs. Aš nieko negalėjau suplanuoti–mane per gyvenimą vedė pats likimas. Pragyvenau gražų ir laimingą gyvenimą... Kiekvienas iš mūsų turi teisę gyventi taip, kaip nori, kad gyvenimo saulėlydyje nesigailėtų, kad kažko nepadarė“ (G. Dauguvietytė). Mirė 2015 m. spalio 8 d. Vilniuje. Aktorės valia, jos ir vyro Jurijaus Nikolajevo palaikai palaidoti taip mylimoje Dauguvietynėje. „Iš ten atėjau, ten ir sugrįšiu“.

Dauguvietytė Galina. Dialogai su manimi. – Vilnius, Tyto alba, 2010. – 212 p.
Dauguvietytė Galina. Post scriptum. – Vilnius, Tyto alba, 2006. – 183 p.
Dauguvietytė Galina. Perpetuum mobile. – Vilnius, Tyto alba, 2002. – 255 p.

Dauguvietytė Lidija, Malko – pianistė, pedagogė

Lidija Dauguvietytė MalkoGimė 1883 m. gegužės 19 d. Dauguviečiuose, Biržų rajone. Jos brolis–aktorius, režisierius, dramaturgas Borisas Dauguvietis. 1898 m. ir 1904–1908 m. studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje. 1920 m. dirbdama Petrogrado muzikos mokykloje dėstytoja, eksternu baigė konservatorijos fortepijono klasę. 1918–1922 m. vadovavo Petrogrado muzikos mokyklos fortepijono klasei, studijavo psichologinį metodą, kurį vėliau pritaikė pedagoginėje praktikoje. 1922 m. grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos dirbo pedagoginį darbą. Dėstė Kauno muzikos mokykloje, kuri 1933 m. perorganizuota į konservatoriją. 1940–1945 m. Vilniaus muzikos mokyklos fortepijono klasei, o nuo 1945 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje (po metų tapo profesore). L. Dauguvietytė-Malko šalia pedagoginio darbo, koncertavo, rengė solinius koncertus, rojo kameriniuose ansambliuose. Mirė 1955 m. gegužės 27 d. Vilniuje.

Dauguvietytė Lidija, Malko. – Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4, Cha–Dir. – 2003. – p. 527
Tarutis J. Lidija Dauguvietytė // Biržiečių žodis. – 1983, geg. 19, p. 2

Devinduonienė Vida – architektė

Devinduonienė VidaGimė 1944 m. liepos 31 d. Biržuose. Mokėsi Kauno politechnikos institute, Statybos fakultete (1963–1969 m.). 1969–1993 m. dirbo Komunalinio ūkio projektavimo institute grupės vadove. Nuo 1993 m. projektų vadove UAB „Vilprojektas“. Žymiausieji projektai: archyvo pastatas Gedimino prospekte Vilniuje (1984); Karo ligoninė Žygimantų gatvėje Vilniuje (1991).

Lietuvos architektai.–Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002. – p. 262

 

Docienė-Šidlaite Elena Emilija – skulptorė

Gimė 1917 m. birželio 20 d. Lisvos miestelyje, Rusijoje. Mokėsi Biržų gimnazijoje, Kauno meno mokykloje. 1943 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. 1945–1949 m. dirbo skulptoriaus W. Merten studijoje Freiburg i. Br., Vokietijoje. Vėliau persikėlė į Torontą (Kanada). Dalyvavo parodose Vokietijoje, JAV ir Kanadoje. Žymesnieji kūriniai (skulptūros): „Derlius“, „Rūpestis“, „Du profiliai“, „Jėzus ir Marija“, „Šaltis“, „Judas“, „Lietuvė Motina“, „Bedalis“, E. Kardelienės, Kasmausko biustai ir kt.

Docienė-Šidlaitė Elena Emilija. – Lietuvių enciklopedija, 5 t. , Dievas–Epušis. – Bostonas, 1955. – p. 94

Drevinskas Algirdas – dainininkas (tenoras)

Drevinskas AlgirdasGimė 1965 m. gruodžio 18 d. Biržuose. 1984–1987 m. studijavo chorinį dirigavimą Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (K. Kšano klasėje). 1991 m. debiutavo Lietuvos nacionaliniame OBT J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ (Dr. Blindas). 1995 m. bakalauro laipsniu baigė operos dainavimo studijas Lietuvos muzikos akademijoje (V. Noreikos klasė). 1998 m. baigė Graco menų universitetą ir gavo diplomą su pagyrimu. Tais pačiais metais įsidarbino Saros krašto Sarbriukeno valstybiniame teatre solistu ir dirba iki šiolei. Alg. Drevinskas teatre sukūrė daugiau negu 100 vaidmenų. Jo išskirtinumas užsienio scenoje tai, kad yra pabaigęs ne tik solinį dainavimą, bet ir aktorinį meistriškumą. Solistas dainavo Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Rusijos teatruose, tarptautiniuose muzikos festivaliuose Europoje, Japonijoje ir JAV. Mielai apsilanko ir dainuoja Lietuvos scenose, nepamiršta gimtųjų Biržų.
Žymiausi vaidmenys: Alfredas G. Verdžio „Traviatoje“, Taminas V. A. Mocarto „Užburtoji fleita“, Belmontė V. A. Mocarto „Pagrobimas iš serialo“, Don Otavijas V. A. Mocarto „Don Žuanas“, Almaviva G. Rossinio „Sevilijos kirpėjas“, Florestanas L. V. Bethoveno „Fidelijus“, Lenskis P. Čaikovskio „Oneginas“ (už šį vaidmenį apdovanotas Sarbriukeno teatro operos rėmėjų draugijos premija) ir kt. „Tikras komfortas dirbti teatre, kur tave myli, vertina, kur vyrauja gera atmosfera“ – sako pats solistas.

Drevinskas Algirdas. – Visuotinė lietuvių enciklopedija [Papildymai], A–Ž. – Vilnius, 2015.– p. 90–91
Bagdonienė Janina. Ramina ir guodžia biržietiškų žolelių arbata ir prisiminimai. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2001, rugpj. 4, p. 3

Dūmanas Pranas – vargonininkas, chorvedys, muzikos pedagogas

Dūmanas PranasGimė 1924 m. vasario 24 d. Daukniškių kaime, Biržų rajone. Baigė Sodelių (Panevėžio r.) pradžios mokyklą. 1941 m. pradėjo mokytis vargonuoti Pušaloto (Pasvalio r.) bažnyčioje, vėliau vargonavo Geležių (Panevėžio r.), Pumpėnų (Pasvalio r.) bažnyčiose. 1945–1947 m. dirbo vargonininku Daujėnuose (Pasvalio r.), 1947–1948 m. Kupreliškio (Biržų r.) bažnyčioje. Lankydamas vakarinę vidurinę mokyklą 1948–1953 m. kartu mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje chorinio dirigavimo (dėst. Mykolas Karka), vargonininkavo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, vadovavo chorams.
1953–1960 m. dirbo Vabalninko vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju, vadovavo moksleivių ir kultūros namų chorams, technikumo dėstytojų vokaliniam ansambliui ir moksleivių chorui. Su Vabalninko skudučių ansambliu 1957 m. respublikiniame jaunimo festivalyje užėmė 3-iąją vietą, 1960 m. respublikinėje dainų šventėje 1-ąją vietą. Nuo 1960 m. iki gyvenimo pabaigos gyveno Anykščiuose, dirbo rajono mokyklose, muzikos mokykloje, kultūros namuose. Vadovavo vokaliniams ansambliams, chorams, skudučių ansambliams, meno kolektyvams, sukūrė vokalinių kūrinių vaikų chorams. Buvo Anykščių rajono dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu, respublikinių dainų švenčių konsultantu. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo veikloje, pirmajame Lietuvos Sąjūdžio mitinge 1988 m. rugsėjo 4 d. Dainavos slėnyje pirmą kartą viešai giedojo ir dainavo patriotines dainas. P. Dūmanas apdovanotas Lietuvos SSR liaudies švietimo pirmūno ženkleliu (1966). Mirė 1989 m. spalio 23 d., palaidotas Anykščių naujosiose kapinėse.

Anykšėnų biografijų žinynas. – Žiūrėta Internete: 2023 rugpj. 9 d. htpps://www.anykštenai.lt (asmenys) 
Žiūrėta Internete: 2023 rugpj. 9 d. https://www.wikipedia.org

Ertlis Jurgis – architektas, mūrininkas

Gimė 1625 m. Veisenbacho mieste, Tirolio grafystėje, Austrijoje. Kokius mokslus yra baigęs nėra žinoma, bet be mūrininkų cecho magistru dar jis vadinamas architektu. Į Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko 1665 m. 1665–1666 m. dalyvavo Biržų pilies rekonstrukcijos darbuose. Buvo Vilniaus mūrininkų ir dailidžių cecho seniūnas. Nuo 1672 m. tapo Vilniaus miestiečiu. 1677 m. įsiraukė į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios remontą ir kaip atlyginimą gavo teisę naudotis 3 namais, kurie ir buvo vadinami Ertlio namais. Didžiausias jo darbas–bažnyčios statyba ir koplyčių ansamblis Šv. Lipkoje (Lenkija) užsitęsęs iki 1694 ar net 1696 m. Mirė 1697 m. Vilniuje kovo 18–28 d.

Žiūrėta Internete: 2023 m. rugpj. 16 d. https://lt.wikipedia.org/wiki/Jerzy_Ertli

Gabrielaitienė Vidutė – dailininkė, gobelenų meistrė

Gabrielaitienė VidaGimė 1948 m. sausio 28 d. Biržuose. 1959–1966 m. mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje dailės skyriuje. 1971 m. baigė Lietuvos dailės instituto tekstilės fakultetą (mokytojai V. Daujotas, J. Balčikonis, S. Veiverytė). 1973–1981 m. dirbo Klaipėdos dailės kombinate dailininke. Nuo 1975 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Personalinę parodą surengė 2009 m. Klaipėdoje. Iki 1999 m. audė įvairių faktūrų gobelenus (mišri technika, pynimas, medžio elementai). Menininkės paveikslams būdingi stilizuoti gamtos motyvai. Nuo 1980 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos kūriniai eksponuojami Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, Klaipėdos jūrininkų muziejuje.
Už kūrybinius pasiekimus 1986 ir 1988 m. apdovanota Klaipėdos vykdomojo komiteto Garbės raštais. Žymesnieji menininkės gobeleno darbai: „Smėlis“ (stomatologijos poliklinika Klaipėdoje, 1976), „Atgimimas“ (gimdymo namai Klaipėdoje, 1982), „Jūros vėjai“ (Lietuvos jūrų muziejus, 1984), „Skrydis“ (1994) ir „Šikšnosparnis“ (viešbutis „Lūgnė“, 1997), „Žiedai“ (vaikų darželis Giruliuose, 1985), „Jūros pakrantė“ (sanatorija „Pajūris“, 1992) ir kt. Tapybos darbai: „Dantės pakrantė I- III“ (1997), triptikas „Kurenas“, „Kurenas rūke“, „Kureno bures“ (1998) viešbučiui „Lūgnė“ Klaipėdoje, „Natiurmortas I–VII“ (2002) viešbučiui „Žydroji liepsna“ Palangoje ir kt. Mirė 2023 m. kovo 3 d. Klaipėdoje.

Mačiulis Algimantas. Dailė architektūroje. – Vilnius, 2003. – p. 236–238
Lietuvos gobelenas: [albumas]. – Vaga, 1983.– p. 124–125, 225

Gailiūnienė Elena – dailininkė, tekstilininkė

Gailiūnienė ElenaGimė 1939 m. gegužės 10 d. Biržuose. Vidurinę mokyklą baigė Biržuose. 1965 m. baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Dirbo linų gamybiniame susivienijime „Linas“ Panevėžyje. Savo kūryba atstovavo Lietuvos lengvąją pramonę Bulgarijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Turkijoje ir kitose šalyse surengtose parodose. 1984 m. menininkės kūriniai buvo eksponuoti Biržų kraštotyros muziejuje. 1999 m. įgyvendino savo svajonę ir Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje surengė gobelenų ir medžio drožinių parodą, skirtą savo dėdei Biržų girioje žuvusiam „Pilėnų“ tėvūnijos vadui Stepui Giedrikui- „Giriečiui“.

Butkevičius Algirdas. Paroda „Giriečiui“ atminti. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 1999, spal. 2, p. 4

 Girijotas Jonas – dainininkas, muzikos pedagogas

Girijotas JonasGimė 1936 m. birželio 24 d. Natiškėse, Vabalninko valsčiuje., Biržų rajone. Baigęs Vabalninko vidurinę mokyklą 1954 m., metus dainavimo mokėsi Panevėžyje. Vėliau studijas tęsė Vilniaus konservatorijoje (dėstyt. K. Petrauskas ir P. Olekas). Nuo 1961 m. kartu su E. Kuodžio duetu pradėjo dainuoti lietuvių autorių dainas ir duetas gyvavo 35 metus. Jie tapo žinomais ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, JAV. Dainavo ir kituose vokaliniuose ansambliuose: P. Vaičekonio vadovaujamame Lietuvos radijo ir televizijos vyrų vokaliniame oktete, kūrinius įrašė su P. Bilevičiumi, koncertavo su vyrų trio. Viso įrašė daugiau nei 500 dainų. 13 metų dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete muzikinių laidų skyriaus vedėju, beveik 30 metų vadovavo Naujosios Vilnios muzikos mokyklai. Mokėjo sukurti jaukią, šiltą atmosferą ne tik darbe, bet koncertuojant. 1996 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.
2020 m. kraštiečių iniciatyva Vabalninko parke pastatyta medžio skulptūra J. Girijotui atminti. Mirė 2016 m. lapkr. 9 d.

Girijotas Jonas. – Muzikos enciklopedija, A-H, t. 1. – Vilnius, 2000. – p. 456
Garbauskas Algirdas. Vabalninkas susirinko paminėti garsų kraštietį. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2020, spal. 20, p. 11

Gricijonas Ojaras – dainininkas

Gricijonas OjarasGimė 1951 m. rugpjūčio 26 d. Biržuose. Vidurinę mokyklą baigė Nemunėlio Radviliškyje (Biržų r.) 1968 m. Dirbo: Kauno M. Petrausko muzikos mokykloje direktoriumi, Kauno valstybiniame muzikos teatre solistu ir Kauno J. Gruodžio konservatorijoje dėstytoju.

 

 

 

 Grumšlytė-Brazdžionis Justina – aktorė

Justina Grumšlytė BrazdžionisGimė 1983 m. Biržuose. Mokėsi Biržų „Saulės“ gimnazijoje, lankė dramos būrelį. Aktorinį meistriškumą studijavo Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Vyt. Čibaras, rengęs aktorius Šiaulių dramos teatrui). Vienerius metus dirbo teatre, kur sukūrė tokius vaidmenis kaip: Rūta Žarėnienė (S. Šaltenio „Kaip užmušt Jasoną“), dukra „Sausio žibuoklėse“ (S. Maršako „Dvylika mėnesių“), Ofelija (N. Jordanovo „Gonzago nužudymas“) ir kt. Vėliau išvyko gyventi ir dirbti į JAV (Los Andželas, Kalifornija). Los Andžele įkūrė lietuvišką teatrą „Just Millin‘ Around“, kuriame statomi ne tik spektakliai, bet organizuojami koncertai, poezijos vakarai, kultūriniai renginiai. Aktorė vaidino trumpo metražo filme apie emigrantus „Kalifornija“ (Rūta). Šis filmas dalyvavo „Student Academy Awards“ konkurse, pateko į finalą (iš 300 filmų) ir užėmė 6-ąją vietą. Aktorė filmuojasi reklamose, dirba su „Deluxe Digital Studios“, „Technicolor“ bei „DreamWorks“ studijomis. Su bendraminčiais įkūrė B. Brazdžionio kiemelį (Los Andželas). „Mes visi esame angelai – tik su vienu sparnu. Norėdami skristi, turime apsikabinti“ – mintis skatinanti pakilti, kurią aktorė ištarė tarptautinėje vaikų ir jaunimo stovykloje Nju Londone (JAV).

Eitavičienė Stasė. Gerai ten, kur mylimi žmonės. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2015, birž. 20. – p. 1, 8
Penelienė Rasa. Apsikabinti, kad skristum. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2002, rugpj. 19. – p. 1, 6

Gudaitienė Laimutė Ona – dailininkė, tekstilininkė

Gudaitienė Laimutė OnaGimė 1942 m. spalio 25 d. Nemunėlio Radviliškyje, Biržų rajone. 1970 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą. 1970–2001 m. dirbo Panevėžio AB „Linas“. Kūrė gobeleno darbus ir juos eksponavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nuo 1975 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, o nuo 1983 iki 1988 m. buvo šios sąjungos Panevėžio sekcijos pirmininke. Menininkės kūriniuose išlikusi harmonija tarp realybės ir fantazijos, vyrauja subtilios spalvos, o ryškesnės perteikia labai geras ir šviesias emocijas. Žymesnieji gobeleno darbai: „Žara“ (1977), „Atžalos“ (1981), „Želmenys“ (1981) Panevėžio bendrojo lavinimo mokyklose. Mirė 2003 m. balandžio 5 d. Panevėžyje.

Mačiulis Algimantas. Dailė architektūroje. – Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2003.– p. 238
Lietuvos gobelenas: [albumas]. – Vilnius,1983. – p. 77–79, 226

Ignas Vytautas – dailininkas

Ignas VytautasGimė 1924 m. gegužės 16 d. Zacižos kaime, Raseinių apskrityje. Mokėsi Liškiavoje, Lazdijų gimnazijoje, 1934–1940 m. Biržų gimnazijoje, 1941 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Vilniaus dailės muziejuje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur dailės studijas tęsė Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. 1950 m. išvyko į Čikagą, dirbo įvairius darbus, užsiėmė kūryba, po 2 metų persikėlė į Kivlendą ir gavo JAV pilietybę. Nuo 1952 m. apsigyveno Niujorke ir tapo laisvu menininku. 1971 m. atvyko į Lietuvą ir Vilniuje surengė savo darbų parodą. 1972 m. persikėlė į Konektikuto valstiją. 1982 m. pelnė JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės premiją. Nuo 1985 m. savo likusį gyvenimą pašventė kūrybai. Nuo 1949 m. aktyviai dalyvavo dailės parodose JAV, atvykęs į Lietuvą 1971, 2000 ir 2001 metais surengė parodas Vilniuje, 2001 m.–Kaune: 1988–2000 m. dalyvavo išeivijos lietuvių dailininkų parodose Lietuvoje. Menininko darbų turi ne tik Lietuvos dailės muziejai, bet ir muziejai JAV, privatūs asmenys. 2006 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje. Mirė 2009 m. vasario 18 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Ignas Vytautas. Ignas: [monografija]. – Lietuvos dailės muziejus, Vilnius, 2001. – 135 p.
Lietuvos medicina: ekslibrisų parodos katalogas. – Lietuvos medicinos biblioteka, Vilnius, 2004. – p. 120–123
Ignas-Ignatavičius Vytautas // Lietuvių enciklopedija, 8 t., Gua-Instr. – Lietuvių enciklopedijos leidykla, Bostonas, 1955. – p. 380

Ikamas Saulius – dailininkas, grafikas

Ikamas SauliusGimė 1936 m. sausio 23 d. Biržuose. 1956–1961 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute studijavo architektūrą, 1961–1967 m.-grafiką. Nuo 1968 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dirbo lakštinės grafikos, ekslibriso srityse. Ekslibrisus pradėjo kurti nuo 1965 m. 1972 m. surengė individualią ekslibrisų parodą Vilniuje.

Kisarauskas Vincas. Lietuvių ekslibrisas. – Vaga, Vilnius, 1991. – p. 91, 235
Lietuvos medicina: Ekslibrisų parodos katalogas. – Lietuvos medicinos biblioteka, Vilnius, 2004. – p. 33

 

Indreliūnaitė AudronėIndreliūnaitė Audronė – dizainerė

Gimė 1979 m. rugpjūčio 15 d. Biržuose. Mokėsi Biržų „Atžalyno “ vidurinėje mokykloje. Yra baigusi Kauno aukštesniąją meno mokyklą ir Vilniaus dailės akademiją.

 

 

 

Indrikonis ValerijonasIndrikonis Valerijonas – dainininkas, pedagogas, kultūros veikėjas

Gimė 1919 m. rusėjo 12 d. Kirdonių kaime, Biržų rajone. 1940–1949 m. mokėsi Kauno konservatorijoje (J. Būtėno, S. Benonio ir A. Kačanausko solinio dainavimo klasėse). 1940–1944 m. dainavo Kauno didžiajame teatre, vėliau iki 1948 m. – Lietuvos operos ir baleto teatre. Nuo 1945 iki 1958 m. buvo Lietuvos filharmonijos solistas, 1958 – 1964 m. Vilniaus plokštelių studijos „Melodija“ direktorius, 1964 – 1986 m. Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotojas. Kurį laiką dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvos konservatorijoje, išugdė eilę profesionalių solistų. Žymesnieji vaidmenys teatre: Homonajus (J. Strausso „Čigonų baronas“), Generolas (Ch. Lecocqo „Širdis ir ranka“), Peničekas (I. Kalmano „Maritza“), Pavla ir Nazaras (A. Aleksandrovo „Vestuvės Malinovkoje“) ir kt.
Mirė 2008 m. gruodžio 22 d.

Indrikonis Valerijonas // Muzikos enciklopedija, I-N, t. 2. – Vilnius, 2003. – Iliustr., p. 24

IngelevičienėIngelevičienė-Matuzonytė Regina – dailininkė

Gimė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke, Biržų rajone. Jau vaikystėje tėvai pastebėjo nepaprastą mergaitės muzikalumą. Anksti mirus motinai tėvas su abiem dukromis išsikėlė į Rokiškį. 1925 m. baigė Rokiškio gimnazijos šešias klases, įstojo į Kauno meno mokyklą ir 1928 m. sėkmingai baigė Bendrojo lavinimo skyrių (dailės mokytojo statusas). Tolesnes studijas tęsė dailininko A. Varno vadovaujamoje dekoratyvinės tapybos studijoje. Dėstė piešimą seserų kazimieriečių mergaičių gimnazijoje Kaune, 1936–1937 m. tobulinosi Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Australijoje ir Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į Niujorką, įstojo į Amerikos lietuvių dailininkų sąjungą ir Lietuvių moterų dailininkių draugiją. Visą savo gyvenimą intensyviai užsiėmė kūryba. Tapė peizažus, portretus, kūryboje vyravo moters ir vaiko motyvai. Jautriai išgyveno lietuvių tautos tragediją – partizanų kovas, represijas. Šia tema nutapė kompozicijas: „Motina“ (1952–1963), „Prie kryžiaus“ (1957–1967), „Laisvės kovotojų mirtis“ (1962–1967). Dalyvavo daugiau kaip dvidešimtyje JAV lietuvių tapytojų parodų Niujorke, Brukline, Čikagoje ir kt. Surengė dailės darbų parodas Lietuvoje.
Mirė 1980 m. kovo 30 d.

Ingelevičienė Regina // Lietuvos dailininkų žodynas, t. 4, 1945–1990. – Vilnius, 2016. – p. 259, 260
Akstinienė Aurelija Almonė. Jų širdys liko tėvynėje.... – Iliustr. // Prie Nemunėlio, Nr. 1. – 2014, p. 64, 65, 66, 67
Butkevičius Algirdas. Dailininkė iš Vabalninko. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2017, spalio 3, p. 8

Ylakevičius NapoleonasYlakavičius Napaleonas (slapyvardis Cibulskis) – dailininkas, tapytojas

Gimė 1811 m. gruodžio 2 d. Anglininkų palivarke (dabartiniame Biržų rajone). Vaikystėje mokėsi Troškūnų bernardinų mokykloje, vėliau piešimo mokėsi Vilniaus gimnazijoje pas M. Pšibilskį. Nuo 1830 m. studijavo Vilniaus universitete (dėst. J. Rustemas). 1831 m. dalyvavo sukilime prieš Rusijos imperiją, jį numalšinus pasitraukė į Prancūziją. Nuo 1833 m. studijavo dailę Paryžiuje, vėliau Ispanijoje. 1837–1847 m. dirbo Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Apsistojęs Londone dirbo karaliaus dvare ir tapė karalienės Viktorijos galerijai. 1848 m. apsigyveno Lvove. Už ryšius su politiniais emigrantais iki gyvenimo pabaigos buvo sekamas caro policijos. 1857 m. grįžo gyventi į Vilnių.
Tapė portretus, peizažus, buitinius ir istorinius paveikslus, sukūrė sienų tapybos kūrinių, altoriaus paveikslų. Didžioji kūrybinio palikimo dalis tebėra privačių asmenų kolekcijose.
Žymesnieji dailės darbai: portretai „Autoportretas“ (1852), „Adomas Jurgis Čartorskis“ (1852), „Lajošas Košutas“ (1853); istorinė scena „Vladislovas Jogaila prieš Žalgirio mūšį“; religiniai altorių paveikslai Smurgainių Sudervės, Vidiškių ir Juzefovo bažnyčioms.
Mirė 1861 m. lapkričio 7 d. Vilniuje.

Ylakavičius Napoleonas // Visuotinė lietuvių enciklopedija, Gorkai-Imermanas, t. VII. – Vilnius, 2005. – p. 762

Jackevičius VytautasJackevičius Vytautas – dailininkas

Gimė 1958 m. Stumbriškio kaime, Pasvalio rajone. Tapybos mokėsi Panevėžio, Vilniaus dailės mokyklose pas žymius dailininkus K. Naruševičių ir A. Šaltenį. Sėkmingai baigė Kauno vakarinę dailės mokyklą (vadovas A. Martinaitis). Tapybą ir grafiką studijavo Maskvos liaudies meno universitete ir gavo pasiūlymą dirbti Maskvoje. Atsisakė ir pasirinko studijas Lietuvos dailės akademijoje įgydamas pedagogo specialybę. Dirbo dailės mokytoju Kupiškio, Panevėžio rajonuose ir Kvetkų (Biržų r.) mokykloje. Dailininkas yra nutapęs daugiau nei du tūkstančius tapybos darbų, ne kartą dalyvavo pleneruose Panevėžio rajone. Jo kūriniuose vaizduojami realistiniai ir pasakiškai stilizuoti peizažai. Dalį laiko skiria drožybos menui. Šiuo metu gyvena ir dirba Kvetkuose (Biržų r.)
„Kūryba – ne tik emocinė dvasinė energetinė iškrova, tai darbas, reikalaujantis pastangų“ – sako pats menininkas.

Gudienė Alfreda. Pakeleivingas žmogus.– Iliustr. // Šiaurės rytai.– 2011, liepos 26, p. 7
Mikelionienė Edita. Dailininką įkvepia Kvetkai. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2018, gruod. 7, p. 6
Butkevičius Algrdas. Vytauito Jackevičiaus darbų paroda. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2003, lapkr. 27, p. 8

Jakubauskas BroniusJakubauskas Bronius – vargonininkas, muzikos mokytojas, chorvedys

Gimė 1904 m. sausio 8 d. Kaltinėnų miestelyje, Šilalės rajone. Kaune eksternu išlaikė egzaminus iš progimnazijos kurso. 1919–1922 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje vargonininkavimo ir chorvedybos pas kompozitorių J. Naujalį. 1924–1977 m. dėstė muziką ir dainavimą Žagarės progimnazijoje, lankė muzikos mokytojų kursus Klaipėdoje. 1928–1933 m. mokytojavo Karmėlavos mergaičių žemės ūkio mokykloje, vargonininkavo ir vadovavo chorams. 1933–1937 m. dirbo Viekšniuoe, vėliau atvykęs į Biržus muzikinę veiklą tęsė šiame krašte. Kartu lankė K. Kavecko vadovaujamus vargonininkų-chorvedžių kursus Kaune. 1940 m. subūrė Biržų miesto profsąjungų mišrų chorą, 1941–1966 m. mokė muzikos ir dainavimo Biržų vidurinėje mokykloje, vadovavo vaikų chorams, rengė koncertus, dalyvavo dainų šventėse, apžiūrose bei konkursuose, pelnė prizines vietas. Kaip solistas koncertavo Lietuvos miestuose, buvo rajono dainų švenčių, festivalių vyriausiasis dirigentas.
Mirė 1980 m. balandžio 30 d. Biržuose.

Zubrickas Boleslovas. Tarybų Lietuvos chorvedžiai. – Vilnius, Vaga, 1984. – Iliustr., p. 73–74

Jakubėnas VladasJakubėnas Vladas – kompozitorius, pedagogas, muzikos kritikas

Gimė 1904 m. gegužės 15 d. Biržuose, evangelikų reformatų kunigo Povilo Jakubėno ir bajoraitės Halinos Lipinskos šeimoje. Jau vaikystėje buvo pastebėti neeiliniai būsimo muziko gabumai, absoliuti muzikinė klausa. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, 1918 m. grįžo į Biržus, kur sėkmingai pabaigė penktąją gimnazijos klasę. 1920 m. Kaune pradėjo lankyti Aušros gimnaziją ir privačią J. Naujalio muzikos mokyklą, kurioje groti fortepijonu mokėsi pas E. Čiurlienę. Tačiau paskutiniąją gimnazijos klasę būsimas muzikas baigė Biržuose 1923 m. 1924–1928 m. fortepijono ir kompozicijos mokėsi Rygos konservatorijoje, vėliau kompoziciją studijavo pas J. Vytuolą, o 1928–1932 m. studijas tęsė Berlyno muzikos akademijoje pas Fr. Schrekerį. Studijos suformavo kūrybinę kompozitoriaus kryptį – vėlyvojo romantizmo, impresionizmo ir saikingo modernizmo sintezę. 1932 m. grįžo į Lietuvą jau sukūręs kelis stambios formos kūrinius (Preliudas ir triguba fuga styginių orkestrui, Simfoniją Nr. 1 ir Styginį kvartetą). Nuo 1932 iki 1944 m. dirbo pedagogu Kauno muzikos mokykloje (nuo 1933 m. Kauno konservatorija). Dėstė solfedžio, specialiąją harmoniją, kompoziciją, instrumentinę ir privalomojo fortepijono disciplinas. 1932–1939 m. buvo nuolatinis dienraščio „Lietuvos aidas“ muzikos kritikas, rašė recenzijas, publicistinius straipsnius ir kituose Lietuvos periodiniuose leidiniuose („Naujoji Romuva“, „Vairas“, „Muzikos barai“ ir kt.). Jis buvo vienas pirmųjų profesionalių lietuvių muzikos kritikų, priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai. Kaip pianistas koncertavo su solistais ir kameriniais ansambliais Lietuvoje, Latvijoje (1939 m. apdovanotas „Trijų Latvijos žvaigždžių“ IV-ojo laipsnio ordinu), Estijoje, Suomijoje. Buvo vienas iš Lietuvos muzikų progresistų asociacijos įkūrėjų, dalyvavo organizuojamuose kasmetiniuose festivaliuose Paryžiuje, Londone, Varšuvoje. Aktyviai užsiėmė kūrybine veikla, skaitė paskaitas apie muziką rengė pranešimus.
1944 m. emigravo į Vokietiją, o nuo 1949 m. apsigyveno JAV. Čikagoje vertėsi privačiomis muzikos pamokomis, akompanuodavo lietuvių išeivijos koncertuose, vargonininkavo bažnyčioje, spaudoje rašė apie išeivijos muzikinius renginius, straipsnius apie muziką, skaitė pranešimus, dirbo muzikos mokyklose. Buvo vienas iš 1956 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės organizatorių ir akompaniatorių. 1961 m. akompanavo VIII-oje dainų šventėje.
Kūrybinis kompozitoriaus palikimas: baletas „Vaivos juosta“ (1944), 3 simfonijos (1932, 1939, 1942), rapsodija simfoniniam orkestrui (1937), preliudas ir fuga (1929), styginių kvartetas (1930), sonata, dvi rapsodijos fortepijonui, serenada violončelei ir fortepijonui (1936), poema solistams, mišriam chorui, simfoniniam orkestrui „Mano pasaulis“ (1944), instrumentinės pjesės, chorai, dainos, romansai, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, giesmės.
1993 m. Lietuvoje įsteigtas Vlado Jakubėno draugijos Lietuvos skyrius (įkurtas 1981 m. Čikagoje).
2002 m. Biržų muzikos mokyklai buvo suteiktas Vlado Jakubėno vardas.
„,,,Biržų kraštas turi ryškią muzikinę asmenybę, kurią verta nuolat minėti, ją garsinti, studijuoti, kad apie ją žinotų kiekvienas šio krašto gyventojas“ (muzikologas Vaclovas Juodpusis).
Mirė 1976 m. gruodžio 13 d. Čikagoje. Palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse netoli Čikagos.

Butkevičius Algirdas. Siluetai. – Kriventa, Vilnius, 2021.– Iliustr., p. 180–183
Morkūnienė Viktorija. Kompozitoriaus Vlado Jakubėno chorinės kūrybos sklaida: [metodinis darbas]. – Biržai, 2022. – Iliustr., p. 3–67
Vladas Jakubėnas (1904–1976): Darbai ir metai // sudarė ir parengė Irena Skomskienė. – Vilnius, V. Jakubėno draugija, 2008. – Iliustr., p. 3–47

Jansonas EgmontasJansonas Egmontas Georgas – teatrologas

Gimė 1939 m. rugpjūčio 2 d. Kaune. Jansonų dinastija buvo garsūs malūnininkai Biržų krašte. Sudėtingas istorinis laikotarpis privertė šeimą palikti Biržus ir apsigyventi Vilniuje. Tačiau dėl saugumo mažasis Egmontas vaikystę praleido Biržuose. Nuo 1946 m. mokėsi Vilniaus, Lekėčių (Šakių r.) pradinėse mokyklose, 1958 m. baigė Kulautuvos vidurinę mokyklą, vienerius metus dirbo Kulautuvos sanatorijoje „Kregždutė“ pedagogu ir muzikos vadovu. 1958–1963 m. studijavo A. Lunačerskio teatro meno institute Maskvoje. 1963–1968 m. dirbo Maskvos kultūros vadybos Teatro skyriuje inspektoriumi, skyriaus viršininko pavaduotoju, vėliau sargu (pažemintas pareigose dėl savo aštrių pasisakymų ir pažiūrų). 1969–1970 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute užėmė aspiranto pareigas. Nuo 1972 iki 1974 m. dirbo savaitraštyje „ Literatūra ir menas“ korespondentu, vėliau įsidarbino Geležinkelininkų kultūros rūmuose ir Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje. 1978–1981 m. dirbo spaustuvėje ir Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje. 1981–1991 m. Istorijos instituto ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Kultūrologijos ir meno skyriuje užėmė jaunesniojo mokslinio bendradarbio pareigas, dėstė Vilniaus valstybiniame universitete žurnalistikos studentams teatro teoriją ir kritiką. Dirbo dienraščiuose „Respublika“ reporteriu, „Diena“ – specialiuoju korespondentu, banko „Hermis“ – atstovu spaudai. 2000–2005 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre užėmė meno vadovo pareigas. Paskelbė teatro kritikos straipsnių. Darbai sudėti į knygą „Etiudai apie teatrą“ (1988) ir brošiūroje „Teatras ir žiūrovai“ (1989).
„Kad ir kaip suksi, manosios šaknys – čia, Biržuose, dar konkrečiau Malūno gatvėje“ (E. Jansonas).
Mirė 2007 m. spalio 2 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Dagilis Jonas. Egmonto Jansono 75-ąjį gimtadienį pasitinkant.– Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2014, kovo 8, p. 7, 12
Vasiliauskas Valdas. Iš teatro kritikų gyvenimo. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2007, spalio 5, p. 16
Kauzonas Ferdinandas. Apie Egmontą, kuris išėjo tyliai. – Iliustr. // Respublika. – 2007, spalio 4, p. 5

Jasiūnienė Usevičiūtė DžinaJasiūnienė (Usevičiūtė) Džina – menininkė

Gimė 1974 m. kovo 12 d. Biržuose. Mokėsi Biržų „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje. 1991 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą (Vytauto Žemkalnio gimnazija). 1986–1991 m. lankė dailės mokyklą Panevėžyje. 1998–2004 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir įgijo tekstilės bakalaurą. 2006 m. baigė tekstilės magistro studijas dailės akademijoje, o vėliau baigė ir meno terapijos studijas. Nuo 2006 m. menininkė užsiima laisva kūryba. Dalyvauja įvairiuose projektuose, grupinėse bei autorinėse parodose. Atlieka privačius užsakymus interjero, tekstilės ir tapybos srityse. Savo darbuose jungia tekstilę ir tapybą. Nuo 2014 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2019 m. menininkė Antakalnyje įkūrė meno galeriją ir yra šios galerijos vadovė. Autorines darbų parodas rengia ne tik Lietuvoje, bet užsienyje. Veda edukacinius dailės užsiėmimus.
2014 m . dailininkės darbų paroda buvo eksponuojama Biržų „Sėlos“ muziejuje.
Žymesnieji menininkės darbų ciklai: „Abrakadabra“, „Rožinis gyvenimas“, „Dekoracijos“; instaliacijos „Vilkas avies kailyje“, „Vilkas keičia kailį“ ir kt.
„Menas turi stebinti ne tik žiūrovą, bet ir patį kūrėją... Mano darbai – tai savotiškas bandymas sujungti tapybą ir tekstilę“ – sako pati menininkė.

Tijūnaitienė Stanislava. Džina Usevičiūtė-Jasiūnienė: „Menininkas – tai šiuolaikinis burtininkas“. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2022, lapkr. 11, p. 8, 9
Mikelionienė Edita. Brangus sugrįžimas. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2014, liepos 11, p. 16

Jažauskas JustinasJažauskas Justinas – dizaineris, iliustratorius, animatorius

Gimė 1986 m. rugsėjo 25 d. Biržuose. Augo meniškoje aplinkoje, todėl jau vaikystėje siekė išbandyti save kūryboje. 1992–2000 m. mokėsi Biržų pagrindinėje mokykloje. 1997–2001 m. buvo Biržų dailės mokyklos mokinys. 2000–2004 m. mokėsi „Saulės“ gimnazijoje. Vėliau baigė interaktyvaus dizaino studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Kurį laiką kūrė trumpus animacinius filmukus. Laisvu laiku piešia komiksus, rašo jų istorijas. Dirba videožaidimų studijoje dailininku. Piešia grafiką mobiliųjų telefonų žaidimams. Kaip sako pats menininkas, jo darbų įkvėpimas – tai kitų autorių kūryba: knygos, filmai, žaidimai, muzika.
Išleido komiksų knygą su istorijomis vaikams „Nuotykiai Gilių gatvėje“ (2016).

Šopytė Viktorija. Komiksais ir animacija susižavėjo vaikystėje. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2016, spalio 25, p. 7
Gasiulis Gediminas. Mėgstamiausi filmukų kūrėjo herojai. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2003, gruod. 30, p. 5

Jažauskas VidmantasJažauskas Vidmantas – dailininkas, literatas

Gimė 1961 m. lapkričio 30 d. Ubiškių kaime, Biržų rajone. Kaip sako pats menininkas, tapyti išmoko savarankiškai dar vaikystėje. 1979 m. baigė „Aušros“ vidurinę mokyklą Biržuose. 1979– 1981 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1991 m. baigė Vilniaus dailės institutą (Vilniaus dailės akademija) ir įgijo dailės pedagogo specialybę. Darbo vietos: Biržų muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytojas, Biržų „Saulės“ gimnazijos dailės mokytojas, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotojas Dailės skyriui. Vadovavo Biržų krašto dailininkų grupei „ 8+“, buvo jos nariu. Rengė virtualias darbų parodas platformoje „Neatšaukti atidarymai“ ir Dailininkų sąjungos tinklaraštyje. 2003–2007 m. išrinktas į Biržų rajono savivaldybės tarybos narius. Nuo 2000 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1982 m. dalyvauja įvairiuose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dailininko darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai iš Japonijos, JAV, Vokietijos, Švedijos ir kt. šalių.
„Kai tapai savo malonumui, nesivargini dėl savo idėjų ar filosofijos. Stebi gyvenimą, bandai užčiuopti žmogiškumą, perteikti jausmą – kartais naivų“ – sako pats menininkas.

Kavaliauskaitė Živilė. „Daugiausia dailininkas turėtų išmokti pats“. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2012, geg. 25, p. 7, 9
Vitkauskienė Jurgita. Dailininko paveikslai – siūlymas pažvelgti į savo ir kitų gyvenimą. – Iliustr. // Panevėžio rytas. – 1999, kovo 26, p. 7
Bagdonienė Janina. Jubiliejinė dailininko Vidmanto Jažausko paroda. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2021, birž.15, p. 7

Joneliūkštis-Jonis Romanas – dainininkas

Gimė 1918 m. Biržų apskrityje. Mokytis dainavimo pradėjo 1938 m. Kauno konservatorijoje Karnavičienės klasėje. Pasitraukęs iš Lietuvos, studijas tęsė Tiubengene pas I. Metzgr-Clumb ir Th. Schneidl. 1947 m. tarptautiniame dainininkų konkurse Ženevoje laimėjo VII-tą vietą (iš 120 dalyvių). Dažnai dalyvavo Štutgarto radiofono programoje, koncertavo lietuvių išeivijos kolonijose. 1948 m. emigravo į Venesuelą.
„Prie kiekvieno kūrinio jis stengėsi prieiti psichologiškai įsigilindamas ne tik į turinio, bet ir skambesio charakterį... pateikti jį, kaip savyje nebaigtą visumą, kur nėra griežtų vietų, bet yra linija“ (D. G. Š).

Joneliūkštis-Jonis Romanas // Lietuvių enciklopedija, t. 9, Instrumentalizmas – Jungtavainikiai. – Bostonas, 1956. – P. 475

Jukna AlgimantasJukna Algimantas – architektas

Gimė 1944 m. gegužės 20 d. Biržuose. 1951–1954 m. mokėsi Paežerių pradinėje mokykloje, vidurinę mokyklą baigė Biržuose. Architektūros studijas baigė Kauno politechnikos institute ( dabar KTU) 1968 m. Dirbo: Miestų statybos projektavimo institute (1969); Vilniaus rajono vyr. architektu (1970–1974); Kolūkių statybos projektavimo institute (1974–1982); Šiaulių rajono vyr. architektu (nuo 1982). Nuo 1987 m. iki 2006 m. užėmė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigas. 2006–2008 m. dirbo Šiaulių miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėju, miesto vyriausiuoju architektu.
Žymesnieji projektai: parduotuvė-kavinė Lukšių k. (1986) ir pensionatas Bridų k. Šiaulių rajone (1987); vaikų darželis Papilės k. (1978) ir degalinė Pašakarnių k. Akmenės rajone(1999); kultūrinis administracinis centras Dotnuvoje Kėdainių rajone (1986); Bendraautorius Kuršėnų miesto bendrojo plano (1984) ir Kuršėnų miesto centrinės dalies detaliojo plano (1998); Šiaulių darbo birža Kuršėnuose (2003); Gyvenamųjų namų kaimuose ir miestuose projektuotojas ir kt.

Lietuvos architektai. – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016. – P. 262

Jukonytė JustinaJukonytė Justina – aktorė, režisierė

Gimė 1980 m. balandžio 22 d. Biržuose. 1998 m. baigė Biržų „Saulės“ gimnaziją. Mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir įgijo vadybos bakalaurą (2002). Septynerius metus dirbo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre aktore, režisiere Panevėžio „Meno“ teatre. Vienerius metus studijavo Europos kino koledže Danijoje, kur mokėsi kino pagrindų praktiniam filmų kūrimui. Klaipėdos universitete įgijo magistro laipsnį. Šiame universitete studentams dėsto vadybą ir režisūrą. Aktorė vaidina Klaipėdos lėlių teatre, kuria spektaklius su studentais, bendradarbiauja su lėlių teatro trupe „459“ ir režisiere K. Jurkštaite.
Už geriausią darbą lėlių ir objektų teatro srityje apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
„Mano profesija – aktorė, bet ne profesija svarbiausia. Svarbiausia – paieška to, kas yra prasminga kiekvieno širdžiai. Taigi galiu sakyti, kad esu ieškotoja ir amžina studentė“ (Justina Jukonytė).

Drevinskaitė-Žilinskienė Indra. Aktorė Justina Jukonytė: „Biržai – tai saugumas, pažinimas ir brangiausi žmonės“. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2017, vas. 7, p. 1, 6
Mikelionis Dalius. Biržietės spektaklis buvo tarp geriausių. – Iliustr. // Biržiečių žodis. – 2002, liepos 13, p. 8

Jurevičius Stepas – liaudies dailininkas, skulptorius, raižytojas

Gimė 1818 m. Astravo dvare (dabar Biržų miesto dalis) grafų Tiškevičių baudžiaunininkų šeimoje. Beveik visus savo darbus padarė grafų paliepimu. Astrave pastačius rūmus, meistras padarė meniškus medinius panelius, karnizus, parketines grindis su instrukcijomis. XIX a. viduryje Biržuose pastatyta katalikų bažnyčia. Joje suremontavo ložes grafo Tiškevičiaus šeimai, padarė medines presbiterijos groteles. Apie 1885 m. buvo išmestas iš kumetyno ir apsigyveno Vaitkūnuose (Geidžiūnų apylinkėse). Apsigyvenęs kaime dirbo kryžius, koplytėles, medines skulptūrėles, kopijavo medžio raižinius (Šv. Antanas; Kristus tarp kankinimo įrankių; Apreiškimas ir kt.). Medžio raižinius saugo M. K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejai.
Tiksli mirties data nėra žinoma. Manoma, kad mirė 1893 m. Vaitkūnų kaime.

Jurevičius Stepas // Lietuvių enciklopedija, [Papildymai], 36 t. – Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1969. – P. 279
Tarutis J. Liaudies menininkas // Biržiečių žodis. – 1988, saus. 9, p. 3

Juršienė VirginijaJuršienė Virginija – dailininkė, keramikė

Gimė 1950 m. liepos 16 d. Valentų kaime, Biržų rajone. Augo Vilniuje. 1970 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos skulptūros klasę. 1974 m. baigė Vilniaus dailės akademiją keramikos specialybę (dėst. J. Adomonis). 1976–1996 m. dirbo dailininke Vilniaus „Dailės“ kombinate. Nuo 1983 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1974 m. dalyvauja parodose, konkursuose, simpoziumuose ir tarptautiniuose projektuose (Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Liuksemburge, Suomijoje, Pietų Korėjoje ir kt.). Rengia personalines parodas Lietuvoje. 1999 m. dalyvavo Pasauliniame taikomųjų menų konkurse Kanadzavoje. Menininkės darbuose vyrauja unikali interjero keramika, instaliacijos, objektai, asambliažai, popieriaus menas. Jos darbų turi įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Žymesnieji darbai: „Ateiviai“ (1986), „Luotai“ (1987), „Pievų miestas“ (1996), „Margi portretai“ (2004), „Moterys iš niekur“ (2005). Sukūrė ansamblių, objektų, instaliacijų („Nestabilūs“ 2001, „Knyga – inversija“ 2003, „Klasės“ 2004).

Juršienė Virginija // Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. IX, Juocevičius–Khiva. – Vilnius, 2006. – P. 68

Juška Jonas – vargonininkas, chorvedys

Gimė 1919 m. rugpjūčio 3 d. Pasvaliečių kaime, Pabiržės valsčiuje. Muzikinius gabumus paveldėjo iš savo motinos Rozalijos Zajarskaitės-Juškienės. Jaunas būdamas vargonininkavo Grūžiuose (Pasvalio r.). Sėkmingai baigė keturių klasių gimnazijos kursą Savišvietos institute Kaune. Nuo 1938 m. muzikos mokėsi pas Suosto (Biržų r.) parapijos vargonininką P. Jurkūną, 1941–1942 m. – pas Biržų bažnyčios vargonininką A. Strazdą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, patekęs į Hanau stovyklą akomponavo solistams, dalyvavo koncertuose. 1946 m. apsigyveno Neumunteryje ir aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą. 1947 m. buvo išvežtas darbams į Angliją, kur savaitgaliais vadovavo chorams ir vokaliniams ansambliams. 1960 m. atvyko į Australiją, vadovavo mišriam Melburno lietuvių parapijos chorui, jį padidino iki 40 dalyvių ir pakėlė jo meninį lygį. Choras giedojo lietuviškose pamaldose, dalyvavo dainų šventėse ir tautiniuose renginiuose. 1966–1971 m. vadovavo Geelongo mišriam chorui, kurio repertuare buvo daug lietuvių kompozitorių kūrinių. Choras dalyvavo 1966, 1968 ir 1970 m. Australijos lietuvių dainų šventėse, daugelyje tautinių renginių. Nuo 1974 m. J. Juška kurį laiką mokė vaikus dainuoti Melburno lietuvių parapijos mokykloje, buvo Australijos lietuvių katalikų federacijos valdybos narys ir dainų švenčių dirigentas. Spaudoje rašė Australijos lietuvių kultūrinio gyvenimo klausimais (daugiausiai „Mūsų pastogė“). Mirė 2012 m. spalio 24 d. Melburne (Australija).

Žiūrėta internete: 2023 m. gruod. 5 d. https://www. wikipedija.org/wiki/Jonas_Juska_(1919)

Juška OsvaldasJuška Osvaldas – dailininkas, tapytojas

Gimė 1960 m. gegužės 22 d. Joniškėlio miestelyje, Pasvalio rajone. Baigė Biržų II-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“). 1979 m. įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą (Šiaulių universitetas) dailės fakultetą ir jį baigė 1984 m. Po studijų grįžo į Biržus, dirbo piešimo, braižybos ir darbų mokytoju. Pirmoji jo darbų paroda surengta Biržų kino teatre „Širvėna“ 1986 m., po metų jo darbai eksponuoti Biržų knygyne. O. Jušką siejo draugystė su „Portfolio“ meno galerija. 2008 m. jis buvo šios galerijos keliaujančios parodos „Šventė“ dalyvis. 2010 m. Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje vyko O. Juškos ir E. Radvensko darbų paroda, o 2020 m. jo darbai eksponuoti „Portfolio“ galerijoje (po mirties). Paskutinė menininko paroda – „Antra (ne)galimybė“ Berlyne (2020). Po penkerių metų pedagoginės veiklos, persikėlė į Panevėžį ir savo gyvenimą paskyrė vien kūrybai. 1999 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1985 m. aktyviai dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose, surengė daugiau nei dvidešimt personalinių parodų ir daugiau nei pusšimtį jungtinių parodų. Surengtos parodos Daugpilyje (Latvija), Gardine (Baltarusija), Smolenske, Sankt Peterburge (Rusija), Čikagoje, Lemonte (JAV) ir kt. Aktyviai dalyvavo Panevėžio LDS „Galerija XX“ veikloje, kurios iniciatyva 2019 m. pristatė savo kūrybą tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius‘19“. Menininkas ne tik tapė, bet ir kūrė asambliažus, koliažus, erdvinius objektus. Išskirtinis dailininko pomėgis – radijo ryšys (buvo įgijęs radijo aparatūros montuotojo specialybę). Kūrinių tematika – supoetinti ir filosofiniai apmąstymai apie žmogų.
„Turiu dvi aistras – tapybą ir radijo sporą. Jos nuolatos konkuruoja tarpusavyje. Kai laimi viena, pralaimi kita...“ (O. Juška).
Mirė 2020 m. liepos 20 d. Panevėžyje.

Mickutė Vaida. Vakaras, skirtas dailininkui Osvaldui Juškai. Kalbėdami apie mirtį, suradome ramybę. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2020, spalio 22, p. 1, 7
Mickutė Vaida. Osvaldo Juškos tapybos paroda „Portfolio“ galerijoje. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2020, rugs., 5, p. 9
Jalianiauskienė Vitalija. Tapytojo Osvaldo Juškos paslaptys ir atsivėrimai. – Iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai, I. – 2020, 51, 52, 53, 54

Juškienė-Kulbytė Valerija – dailininkė, tapytoja

Gimė 1903 m. kovo 17d. Kubilių kaime, Papilio valsčiuje. Pradinę mokyklą baigė Mintaujoje (dabar Jelgava). I-ojo Pasaulinio karo metu šeima pasiraukė į Rusiją. Maskvoje baigė keturias progimnazijos klases. 1921 m. grįžusi į Lietuvą įsidarbino pašte Biržuose, vaidino vietos teatre „Mūzos“. 1943 m. su pagyrimu baigė Vilniaus dailės akademiją ir jau nuo 1944 m. pradėjo dirbti pedagoginį darbą. 1946 m. buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1959 m. tapo „Žinijos“ draugijos nare ir lektore. Nuo 1946 m. iki 1973 m. dirbo Kauno dailės vidurinėje mokykloje (J. Naujalio meno mokykla) ir metus iki 1975 m. Kapsuko keturmetėje dailės mokykloje (Marijampolės dailės mokykla). Parodose dalyvavo nuo 1945 m. Surengė keletą personalinių parodų. Tapė portretus, peizažus, natiurmortus, sukūrė kompozicijų. Menininkės kūrybai būdingas impresionizmas ir lyrizmas. Jos darbų yra įsigiję Vilniaus ir Kauno dailės muziejai.
Žymesnieji menininkės darbai: portretai „Sūnus Rimas“ (1946), „Petras Rimša“ (1947), „Moteris iš geto“ (1965); kompozicija „Skudutininkai“ (1973) ir kt.
„Reikia tapyti drąsiai, energingai, matyti ir pastebėti spalvų daug daugiau, nei mato eilinis žmogus. Dailininkas – kitoks. Jis mato kitaip...“ (iš dailininkės minčių mokiniams).
Mirė 2000 m. vasario 17 d. Kaune. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Tarutis J. Dailininkės sukaktis // Biržiečių žodis. – 1983, kovo 17, p. 2
Žiūrėta internete: 2023 gruod. 6 d. http://www. krmuziejus.lt>valerijajuskiene

KalpokasPetrasKalpokas Petras – dailininkas, tapytojas, profesorius

Gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Mokėsi Mintaujos (Jelgavos), vėliau Rygos gimnazijose. 1898–1900 m. mokslus tęsė Odesos dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1905 m. pradėjo dalyvauti parodose. Mėgo tapyti peizažus, portretus, buitines kompozicijas. Tapybos studijas tęsė A. Ažbės dailės mokykloje Miunchene (Vokietija). Nuo 1908 m. iki 1912 m. gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kvetkuose. 1914 m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), po metų persikėlęs į Italiją, šalia amato darbų, toliau tapė. 1920 m. vėl grįžo į Lietuvą ir jau nuo 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožindžio įsteigtuose piešimo kursuose, o nuo 1922 m. – piešimą ir tapybos technologiją Kauno meno mokykloje. 1928 m. dailininkas surengė didžiulę personalinę parodą Kaune. Kartu Lietuvos dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. Nuo 1929 m. iki 1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. tapybą dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. dailininkui suteiktas profesoriaus vardas ir Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
Žymesnieji darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915), „Rudenį“ (1921), „Vakarai“ (1926), „Laiptai Tivolyje“ (1927), „Palangos kurpius“ (1930), „Alkoholikas“ (1935), „Autoportretas“ (1939), J. Jablonskio, J. Talmanto ir O. Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei nutapė drobę su trijų didžiųjų kunigaikščių – Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretais (1921). Kauno Vytauto bažnyčiai sukūrė dvi drobes – „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921) ir „Pieta“ (1927). Arkikatedros bazilikos koplyčiai drobę „Šv. Zita“. Kartu su sūnumi Rimtu Kalpoku išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Menininkas yra vienas iš bendraautorių 20 figūrinių kompozicijų plafono Kauno banko rūmuose. 1938–1939 m. nutapė 3 pano – „Rytas“, „Žvejai“ ir „Pramoninio Lietuvos kaimo peizažas“ Kretingos banko rūmams. 1938 m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmas sukūrė monumentalias freskas – „Sielininkai“, „Kanklininkas“ ir „Darbas“. Dailininkas piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas spektakliams.
„Daugelis jo darbų dvelkia tuo laisvu teptuko mostu, kuris yra būdingas tik savo specialybės meisterių darbams. Jo kompozicijos ryškios savo gyvomis spalvomis ir sodriais tonais, o vaizduojamieji žmonės pilni gyvybės ir ekspresijos“ (Vl. Vijeikis).
Mirė 1945 m. gruodžio 5 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Antkapinio paminklo autorius sūnus dail. R. Kalpokas (1946).

Tumėnienė Nijolė. Petras Kalpokas. Tapyba ir aplinka. – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas, 2021. – Iliustr., p. 3-239.
Gudynas Pr., Kalpokas R. Petras Kalpokas. – Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Kaunas, 1956. – Iliustr., 3-172.
Butkevičius Algirdas. Biržų krašto siluetai: [Petras Kalpokas. Dailininkas iš Kvetkų]. – Kriventa, Vilnius, 2021. – Iliustr., p. 208-211

Kaluževičienė OtilijaKaluževičienė-Černiauskienė-Kučinskaitė Otilija – cirko artistė

Gimė 1912 m. liepos 9 d. Pauperių kaime, Biržų valsčiuje. Paauglystėje gyveno Rygoje, kur nuolat stebėdavo cirko pasirodymus. 1931 m. įsijungė į vokiečių artistų trupę „Karado“ kaip oro gimnastė, ekvilibristė, akrobatė ir jau pirmajame sezone tapo programos Mis. 1934 m. grįžo į Lietuvą, kur 1935 m. įkūrė savo „Karado“ cirką. Tačiau po dviejų metų, susiklosčius tragiškoms aplinkybėms, cirką pardavė. Cirko artiste Lietuvos filharmonijos trupėje „Cirkas scenoje“ (nuo 1959 m. cirkas „Vilnius“) dirbo iki pat 1970 m. Svarbiausius numerius atliko su vyru K. Kaluževičiumi, D. Bereišiene, A. Putriumi. Cirko artisto kelią pasirinko sūnus ir anūkas.
O. Kaluževičienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas. Mirė 2007 m. rugsėjo 17 d. Kaune. Palaidota Kauno Eigulių kapinėse.

Biržų kalendorius 1992: [Informacinis leidinys]. – Biržai, „Biržiečių žodžio“ redakcija, 1991. – P. 35
Kaluževičienė Otilija // Visuotinė lietuvių enciklopedija, Juocevičius-Khiva, t. IX. – Vilnius, 2006. – P. 237

Kamarauskas Leonas – dailininkas, skulptorius

Gimė 1924 m. sausio 17 d. Ukmergėje. 1944–1945 m. dirbo Nemunėlio Radviliškio (Biržų r. ) progimnazijoje direktoriumi. 1951 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto skulptūros fakultetą. Nuo 1951 m. dalyvavo respublikinėse parodose, rengė personalines savo kūrinių parodas. Daugiausiai kūrė skulptūrinius portretus, yra sukūręs medalių. Menininko darbai kurti sovietinėje Lietuvoje, todėl neretai atspindėjo to laikmečio tematiką.
Žymesnieji darbai: „Darbininko portretas“ (1957), G. Bundzienės (1960), K. Kubilinsko (1963) skulptūriniai portretai, „Mergaitės galva“ (1966) ir kt.
Mirė 1996 m. spalio 17 d. Vilniuje.

Tarutis J. Dailininko jubiliejus // Biržiečių žodis. – 1984, saus. 17, p. 8

Karkauskaitė Urbaitienė ŽivilėKarkauskaitė-Urbaitienė Živilė – pianistė

Gimė 1962 m. liepos 1 d. Biržuose. 1985 m. baigė Lietuvos konservatorijos (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesorės O. Šteinberg fortepijono klasę, o po dviejų sėkmingai baigė stažuotę toje pačioje konservatorijoje. 1982 m. M. K. Čiurlionio konkurse laimėjo III-ją vietą. 1989 m. gavo meno kultūros žurnalo „Krantai“ metinę premiją. 1990 m. dalyvavo fortepijono interpretacijos kursuose Sanct Morice (Šveicarija), 1991 m. – meistriškumo kursuose Vienoje. Dalyvavo „Sugrįžimas“ (1989), „Gaidos“ (1991, 1995, 1996, 1999), Boronholmo (Danija, 1993, 1995), Vilniaus (1999, 2001), Pažaislio (2001), „Jaunosios muzikos“ (2001) festivaliuose, O. Messiaeno muzikos savaitėje „L‘Ascension“ (1998). Parengė lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų, pirmą kartą Lietuvoje atliko reikšmingų XX a. kompozitorių kūrinių fortepijonui, 2001 m. įgrojo kompaktinės plokštelės visą O. Messiaeno ciklą fortepijonui „Paukščių katalogas“, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko simfoniją „Turangalila“ (O. Messiaenas, 2002). Koncertavo su violončelininku D. Geringu, lenkų styginiu kvintetu „MultiCamerata“, įvairių šalių orkestrais bei ansambliais. Gastroliavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

Janatjeva Veronika. Karkauskaitė-Urbaitienė Živilė // Muzikos enciklopedija, I-N, t. II. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. – P. 125

Kasperavičienė-Palšytė Elena Eugenija – skulptorė, dailininkė

Gimė 1934 m. vasario 22 d. Satkūnų kaime, Biržų rajone. 1956–1962 m. studijavo skulptūrą Lietuvos dailės institute (Vilniaus dailės akademija). Dirbo avalynės dailininke Vilniaus modelių namuose, nuo 1967 m. – Eksperimentiniame meninio konstravimo biure. Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapo 1974 m. Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų (dekoratyvinė vėtrungė „Laumės“ prie Panevėžio sporto rūmų, 1973), figūrinių kompozicijų („Kanklininkė“ Vilniaus Lazdynų mikrorajone, 1982), antkapių, portretų, medalių (Docentui Rapolui Jachimavičiui, 1973) ir kt. Parodose dalyvavo nuo 1968 m. Menininkės darbų turi Lietuvos dailės muziejus.
Mirė 2003 m. gruodžio 13 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Žiūrėta 2023 m. gruod. 19 d. https://www. limis.lt.>personFastSearch>view

Kaufmanas Ringoldas – latvių laisvas menininkas, muzikas

Gimė 1930 m. gegužės 10 d. Biržuose. Jo tėvas Jonas Kaufmanas Tilto gatvėje turėjo muzikos instrumentų ir dviračių parduotuvę. Jau ankstyvoje jaunystėje būsimas muzikas susidomėjo muzikavimu. 1948 m. įstojo į Kopenhagos (Danija) konservatoriją, kur po trijų metų baigė smuiko ir vargonų klases. Toliau studijas tęsė dirigavimo ir pedagogikos klasėse, kurias pabaigė 1953 m. Po studijų vargonininkavo vienoje Kopenhagos danų parapijos bažnyčioje. 1960 m. buvo pakviestas vadovauti Kopenhagos akademiniam chorui ir orkestrui, kartu dėstė muziką mokytojų seminarijoje, vargonininkavo latvių tremties parapijos pamaldose ir didžiosiose latvių dainų bei giesmių šventėse Vokietijoje ir Anglijoje. Dalyvavo įvairiuose latvių ir Pabaltijo šalių pasirodymuose kaip smuikininkas, pianistas ir akomponuotojas.
Mirė 1981 m. rusėjo 3 d. Kopenhagoje.

Ringoldas Kaufmanas // Mūsų sparnai, Nr. 50. – 1981, birželis, p. 91

Kavaliauskienė DalytėKavaliauskaitė Dalytė – odininkė

Gimė 1949 m. Kašeliškių kaime, Biržų rajone. Parodose dalyvauja nuo 1978 m. Yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Nuo 2005 m. priklauso Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijai. Jos kūrinių turi Šiaulių „Aušros“ muziejus. Septyni odos galanterijos etaloniniai gaminiai pripažinti išradimais. Menininkė dalyvavo daugiau nei 30 liaudies meno parodų, surengė autorines darbų parodas. Tautodailininkų folkloro kolektyvo „Margutis“ narė, aktyvi kūrybinių seminarų, amatų mokymų, švenčių dalyvė.

Dalytė Kavaliauskienė: [Šiaulių krašto tautodailininkai]. – Tautodailės metraštis, Nr. 22. – Iliustr., p. 48

Kovalskis Kova JonasKovalskis-Kova Jonas – architektas

Gimė 1906 m. Garnių kaime, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje. 1926 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Nuo 1927 m. studijavo architektūrą Grenoblyje (Ecole Regionale d‘Architecture), o 1930 m. persikėlė į Paryžiaus Ecole Regionale Superieure des Beaux-Arts, kur 1935 m. baigė architektūros fakultetą. 1935 m. grįžo į Lietuvą ir iki 1937 m. dirbo Kauno miesto sauskelių ir statybos inspekcijoje inžinieriumi. 1937–1941 m. dirbo dėstytoju Kauno technikos mokykloje, 1940–1944 m. Kauno taikomosios dailės institute dekoratyvinės studijos vedėju, vadovavo meno istorijos katedrai ir dėstė architektūrinę kompoziciją bei akvarelę Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Būdamas jau profesoriumi 1947 m. dėstė Miunchene. 1949 m. atvyko į JAV, įkūrė savo firmą ir visą laiką dirbo kūrybinį darbą.
Žymesnieji architekto darbai Lietuvoje: Mieleišių (Biržų r.) Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės koplyčia; Šaulių namai Veiveriuose (Prienų r.); Motinos ir vaiko muziejus Kaune; Panevėžio kraštotyros muziejus; „Pieno centro“ centrinis sandėlis Kaune; Turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje; Radijo stotis Babtuose (Kauno r.); gyvenamieji namai Kaune; Karininkų ramovės interjerai Kaune; Kulautuvos kurorto, Ąžuolyno parko, Kauno magistralių planai (visi darbai po 1935 m.). Čikagoje (JAV): Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolynas (1954); marijonų vienuolynas ir „Draugo“ dienraščio namai (1956); jėzuitų koplyčia, vienuolynas ir jaunimo centras (1958) ir kt. Sukūrė monstrancijų, altorių ir baldų projektų. Architektūros ir urbanistikos klausimais rašė „Naujoje Romuvoje“, lietuvių išeivijos spaudoje Vokietijoje ir „Drauge“ (JAV).
Mirė 1977 m. balandžio 7 d. Londone. Palaidotas lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.

Kova-Kovalskis Jonas //Lietuvių enciklopedija, t. XII, Klaatch-Kraszewski. – Lietuvių enciklopedijos leidykla, Bostonas. – Iliustr., p. 513
Lietuvos architektai. – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002. – Iliustr., p. 348

Kaziūnaitė SavirijaKaziūnaitė Sevirija – dailininkė, tekstilininkė

Gimė 1947 m. kovo 30 d. Tuitų kaime, Kupiškio rajone. 1954–1962 m. mokėsi Salamiesčio (Kupiškio r.) pagrindinėje mokykloje. 1962–1965 m. mokėsi Vabalninko (Biržų r.) B. Sruogos vidurinėje mokykloje. 1966–1968 m. – Klaipėdos pedagoginėje mokykloje. 1975 m. Vilniaus dailės institute (Vilniaus dailės akademija) baigė dailės studijas. Kurį laiką dailės mokytoja dirbo Pasvalio vidurinėje mokykloje. Nuo 1973 m. – Panevėžio dailės mokyklos mokytoja. Nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrybiniai tekstilės darbai (daugiausiai gobelenai) eksponuoti respublikinėse, Baltijos šalių parodose, surengtos autorinės parodos. Menininkės kolekcijoje – gobelenai ir kitokie tekstilės darbai įstaigoms bei privatiems interjerams. Savo kūryboje naudoja japonų šibori, šenilo, vilnos vėlimo ir autorinę techniką. Menininkės darbų yra Panevėžio moterų konsultacijoje, statybininkų profilaktoriume (gobelenas „Ramybė“), lengvosios pramonės mokyklos bibliotekoje (gobelenas „Baltas linas“) ir kt.

Kaziūnaitė Savirija // Kas yra kas Panevėžio apskrityje 2000/2001: [KYK serija „10 Lietuvos regionų“]. – Neolitas, 2001. – Nuotr. , p. 117

Kazlauskas Jonas – aktorius, išeivijos visuomenės veikėjas

Gimė 1916 m. vasario 8 d. Kūčgalio kaime, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje. Mokėsi Rokiškio gimnazijoje, vėliau – J. Miltinio dramos studijoje Kaune. Nuo 1940 m. iki 1944 m. vaidino Panevėžio dramos teatre. Aktorius vaidmenis atliko J. Miltinio režisuotuose spektakliuose K. Binkio „Atžalynasׅ“. A. Vaičiūno „Nuodėmingas angelas“, „Prisikėlimas“, L. Pirandello „Henrikas IV“ ir kt. Pasitraukęs į Vokietiją, Lubecke su E. Dauguvietyte-Kudabiene vadovavo lietuvių išeivijos dramos studijai, mokytojavo pradinėje mokykloje Neustadte. 1947 m. apsigyveno Anglijoje, dirbo Coventry miesto pramonės įmonėse, buvo Lietuvių sąjungos skyriaus pirmininku. 1961 m. apsigyveno JAV, dirbo Kopperso bendrovėje Baltimorėje, įkūrė dramos būrelį „Svaja“. Pastatė spektaklius S. Čiurlionienės „Pinigėlius“, V. Ailanto „Buhalterijos klaidą, A. Rūko „Babulį ir Dundulį“ ir kt. Paruošė nemažai montažų. Talkino Baltimorės lietuvių radijo programai, dainavo chore, ilgą laiką buvo miesto Lietuvių bendruomenės vadybos vicepirmininku kultūros reikalams, kultūrinių-meninių programų vedėju. Padėjo atgaivinti atletų sporto klubą, dirbo šio klubo vadyboje. Priklausė lietuvių namų bendrovei. Mokytojavo Karaliaus Mindaugo lituanistinėje mokykloje.
Mirė1984 m. lapkričio 21 d . Baltimorėje (JAV).

Kazlauskas Jonas // Lietuvių enciklopedija: [Papildymai], t. 37. – Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1985. – P. 277–278

Kėželis Aleksandras (Aleksas)– menininkas, odininkas

Gimė 1942 m. liepos 11 d. Šlepščių kaime, Biržų apskrityje. 1956–1961 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje. Meninio odos apdorojimo studijas baigė Estijoje 1970 m. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Vilniaus „Dailės“ kombinate. Nuo 1975 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Menininkas sukūrė etalonų serijinei gamybai (medalių užrašų knygelių, albumų, knygų aplankų, galanterijos gaminių), unikalių odos dirbinių (dėžučių, sveikinimų adresų, knygų, pano, dekoratyvinių plokščių. Nuo 1971 m. dalyvavo parodose, dirbinius eksponavo ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijo šalyse, Maskvoje. Šio metu gyvena Biržuose. Paskutiniu metu buvo labai susidomėjęs dviračių išradimu. Geraširdis žmogus, kaimynas, turintis savo gyvenimo filosofiją.
„Turiu tam tikrą kūrybinį talentą, kurį dabar nukreipiu į dviratį. Niekas nesakė, kaip ir ką daryti. Ėjau savarankiškų ieškojimų keliu“ – kalbėjo menininkas.

Kėželis Aleksandras (Aleksas) // Lietuvių dailininkų žodynas, t. IV, 1945–1990. – Vilnius, 2016. –P. 370
Grunskis Feliksas. Vienišius vienišiui išprašė televizorių. – Iliustr. //Biržiečių žodis. – 2007 gruod. 13, p. 5,6

Kėželytė Miglinienė LivijaKėželytė-Miglinienė Livija – aktorė

Gimė 1908 m. Smaltiškių kaime, Biržų apskrityje. 1930–1940 m. aktorė dirbo Lietuvos valstybiniame teatre. Nuo 1944 m. apsigyveno Vokietijoje. Vaidino kino filmų masinėse scenose, dirbo kostiumų dizainere teatre. Mirė 1994 m. Miunchene. Palaidota Šleideriškio kapinėse (Biržų r.).

Žiūrėta internete 2024 m. saus. 9 d. https://www. kino-teatr.ru

Parengė Vartotojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė Aušra Ūselienė